Pikti likimo pokštai, klastinga liga, finansiniai nepritekliai – visa tai teko įveikti Lietuvos olimpietei, irkluotojai Viktorijai Senkutei.
Apie savo vingiuotą kelią iki bronzos medalio Paryžiaus olimpinėse žaidynėse V. Senkutė pasakojo švietimo pažangos programos „Tūkstantmečio mokyklos“ (TŪM) renginyje „Švietimo ateities kūrėjai: savivaldybių iniciatyvos“.
„Galbūt matėte vieną iš šių nuotraukų ar šių skambių antraščių ir galvojote, koks geras šitos merginos gyvenimas, kokia plati šypsena. Iš tikrųjų, kad pasiekčiau šio džiaugsmo momentą, teko išgyventi ne vieną pairklavimą prieš srovę“, – Vilniaus Pilaitės gimnazijoje susirinkusiai auditorijai rodydama skirtingas publikacijas sakė V. Senkutė.
Sportininkės teigimu, po tėvų skyrybų likusi gyventi su mama, ji buvo tikras mamos galvos skausmas. Vieną dieną maištaujanti paauglė gavo paprastą darbo pasiūlymą, kuris pakeitė jos visą tolimesnį gyvenimą – ją pakvietė irklavimo varžybose palaikyti valtis ir už tai gauti 20 litų. Mergina, be abejo, sutiko, o tose varžybose pamatė labai gražią, puikios figūros irkluotoją – tai ją įkvėpė dar tą pačią dieną paskambinti būsimai savo trenerei Daivai ir pradėti sportuoti. Nors atėjo tikėdamasi numesti svorio, pajautusi valties ir vandens harmoniją, Viktorija iš karto trenerei pasakė, kad bus pati geriausia.
Po pirmosios treniruotės V. Senkutės laukė likimo smūgis – ją ištiko epilepsijos priepuolis, teko keliauti pas gydytojus, kurie tuomet paskyrė vaistus visam likusiam gyvenimui, bet sportuoti leido. Tuo iššūkiai nesibaigė: 170 centimetrų ūgio paauglė visai nepriminė tipinės irkluotojos – jai teko įrodyti, kad tam, jog pasiektum aukštumų, nebūtina atitikti standartų. Įkvėpimo jai suteikė ta seniau pamatyta gražioji sportininkė – pasirodo, tai buvo viena tituluočiausių Lietuvos irkluotojų Donata Karalienė, kurios ūgis toks pat kaip Viktorijos.
„Pasikabinau kambaryje Donatos nuotrauką ir, kiekvieną dieną į ją žiūrėdama, galvojau – jei gali ji, galiu ir aš“, – apie savo motyvacijos stiprinimą švietimo bendruomenės atstovams pasakojo Viktorija.
2021-ųjų pavasarį tuometinė Lietuvos irklavimo federacijos valdžia nusprendė nutraukti V. Senkutei skiriamą finansavimą – šis sistemos nepasitikėjimas merginai atėmė tikėjimą savo jėgomis. Tuomet labai padėjo jos vaikinas, taip pat irkluotojas Simonas Maldonis, kuris visomis išgalėmis palaikė savo mylimąją sunkiausiu momentu ir kuriam laikui prisiėmė finansinę naštą ant savo pečių.
Po pusmečio mergina nusprendė ieškotis darbo – be patirties tai nebuvo lengva, tačiau galiausiai pavyko. Per pirmąsias darbo atostogas Paryžiuje mergina pamatė olimpinių žiedų iškabą ir visa širdimi pajautė – turi grįžti į Paryžių kaip sportininkė.
„Tada kreipiausi į savo trenerį Karolį, kuris su manimi dirbo neatlygintinai. Jis ir tikėjimas, kad viskas bus gerai, mane tikrai labai palaikė ir grįžau į rinktinę“, – sakė bronzos medalio laimėtoja.
V. Senkutė prisiminė, kad olimpinio starto linijoje paniškai bijojo suklysti, bijojo, ką pagalvos kiti žmonės. Visgi, kai liko vos kelios sekundės, ji sau priminė: „Viktorija, tu tai darei tūkstantį kartų“. Tuomet baimė pasitraukė į šoną ir pasitikėjimas paėmė viršų.
„Neišmokau kovoti su baimėmis, tačiau išmokau su jomis gyventi. Mes kiekvienas, kurdami savo istoriją, susiduriame su stereotipais, sunkumais ir baimėmis. Neškimės savo norą, viltį ir gerą energiją bet kur, kur keliaujame, ir gyvenimas mums atsilygins“, – TŪM programos renginio metu reziumavo Viktorija.
Tekstas: ESF.LT
Bėgimo entuziastas R. Antropikas – apie sportu „užsikrėtusia“ šeimą bei nuotykius Paryžiuje