Bendruomenė, sukūrusi vietą, kur kiti mokosi nepasiduoti: interviu su „Alfa Run“ įkūrėju Vladislavu Pociumi

Apie renginio pirmųjų metų iššūkius, griaunamas stigmas ir kliūtis, kurios įveikiamos ne tik trasoje – pokalbis su „Alfa Run“ ir „Alfa centro“ įkūrėju Vladislavu Pociumi.

Koks buvo „Alfa Run“ dešimtmetis? Kas nustebino labiausiai?

Mes esame priklausomybės ligų reabilitacijos centro bendruomenė, vykdome veiklą siekdami padėti žmonėms spręsti priklausomybių sukeltus padarinius ir sugrąžinti juos į visuomenę. Prieš dešimt metų neturėjome finansavimo, bet norėjome dar labiau pagelbėti sergantiesiems. Tada ir kilo mintis susieti mūsų sveikimo kelio dvyliktą žingsnį, kuriame sakoma, kad dvasiškai atgimęs žmogus perduoda žinią kitiems, su pramoga, kuri būtų ne tik naudinga mums, bet ir kažką duotų žmonėms. Norėjome padovanoti emociją. Taip gimė idėja organizuoti „Alfa Run“ ekstremalų bėgimą su kliūtimis. Nes ir sergantieji savo sveikimo kelyje įveikia ne vieną kliūtį, ir dažnai tam reikia ištiestos pagalbos rankos.

Mane labiausiai nustebino tai, kad iš visuomenės nepajutome tokio stigmatizavimo, kokio galėjome tikėtis. Renginio dalyviai atvyko be jokių išankstinių nusistatymų, jie drąsiai dalyvavo ir rodė labai daug teigiamų emocijų.

Laikui bėgant mes niekada nekėlėme sau tikslo tiesiog augti dėl augimo. Kalbėjome apie bendruomenę, apie tai, kaip galime vykdyti savo veiklą ir kartu rasti būdą padėti kitiems, skleisti žinią apie priklausomybės ligas. Bėgimo dalyviai atvyksta, patiria emocijas, išsineša prisiminimus, o įsigydami bilietus dar ir prisideda prie reabilitacijos centro veiklos. Man „Alfa Run“ yra pozityvumo bomba, todėl kiekvienais metais siekiame sukurti kažką, kas dalyviams padovanotų gerą emociją ir norą grįžti.

Ar per šį dešimtmetį pasikeitė visuomenės požiūris į sergančius priklausomybės ligomis?

Aš manau, kad pokytis tikrai juntamas. Tai rodo ir kiekvienais metais augantis „Alfa Run“ dalyvių skaičius, jie nevengia dalyvauti dėl to, kad renginį organizuoja sveikstantieji nuo priklausomybės ligų.

Jeigu kalbėtume sąžiningai, nereikia žiūrėti labai toli. Užtenka apsidairyti savo aplinkoje – jei ne pats žmogus turi problemų, tai tuomet yra kolega, šeimos narys, artimas žmogus, giminaitis ar kaimynas, kuris kenčia nuo priklausomybių. Deja, tokia realybė. Todėl labai gera matyti, kad žmonės susidomi renginiu, atvyksta ir vertina ne tik praeitį, bet ir pokytį, kurį kuriame.

Prisimenant pirmąjį „Alfa Run“, kokie iššūkiai iškyla pirmiausia? Kas tuomet buvo sunkiausia?

Iššūkių turėjome labai daug, bet aš visada sakau, kad šį projektą lydėjo Dievo ranka.

Pirmasis renginys vyko Marijampolės rajone. Mums reikėjo tinkamos vietos starto zonai. Radome ūkininką, kurio žemė tam puikiai tiko, tačiau tuo metu joje jau buvo pasėti pasėliai. Vis dėlto kitą dieną ūkininkas paskambino ir pasakė pajutęs, kad turi mums suteikti žemę starto zonai. Tai buvo vienas pirmųjų ženklų, kad šiam renginiui lemta įvykti.

Iki renginio dvi savaites nelijo, tad atrodė, kad molingoje vietoje trasa gali būti per sausa ir įveikti kliūtis nebus taip įdomu. Tačiau likus vos dviem valandoms iki starto prapliupo lietus. Galiausiai pirmasis renginys tapo vienu purviniausių per visą dešimtmetį. Buvo labai slidu ir labai daug emocijų.

Dar prisimenu, kaip likus dienai iki renginio vėjas nupūtė didžiausią mūsų palapinę, todėl teko greitai ieškoti sprendimų. Išbandymų turėjome ir su Ledynmečio kliūtimi ir dar… Aš tada net neįsivaizdavau, kad teks susidurti su tokiais iššūkiais. Bet labiausiai džiugina tai, kad nepasidavėme. Sukūrėme „Alfa Run“, žmonėms patiko, o vėliau perkėlėme renginio vietą į Vilniaus rajone esančius Pamarazius, kuriuose bėgimas vyksta iki šiol.

O kas šiandien jums yra sėkmė – patenkinti bėgimo dalyviai, užpildytos trasos, išgyvenęs reabilitacijos centras ar žmogus, kuris po renginio patiki savimi?

Viskas, ką įvardijote. Man sėkmė yra procesas. Pergalė, kaip ir bulvė, neužauga per vieną dieną, jai reikia laiko.

Kalbant apie priklausomybes, dažnai žmonės, kurie atvyksta į reabilitacijos centrą, turi leisti tam senajam „aš“ pasitraukti. Tik tuomet jie pajėgs įsileisti į savo širdį kitus ir pradės jais tikėti.

Tad visur svarbiausias yra pats procesas.

Didėjantis bėgimo dalyvių skaičius mums yra grąža už darbą, kurį atliekame. Be to, tai suteikia galimybę remontuoti „Alfa centro“ kambarius, pasirūpinti geresnėmis reabilitantų sąlygomis ir kurti erdvę, kurioje jie jaustųsi saugiai.

Pas mus reabilitacija trunka pusę metų ir ilgiau, nors kai kurie žmonės išbūna trumpiau. Patyrę ypatingą ryšį su bendruomene, sveikstantieji dažnai išlieka jos dalimi net ir pabaigę reabilitaciją. Visus mus jungia vienas bendras tikslas: gyventi blaiviai, džiaugtis blaivybe, aktyviai veikti ir pasirūpinti kitais. Taip pat siekiame kurti ekstremalaus bėgimo su kliūtimis renginį ir dovanoti pergalės skonį kitiems žmonėms.

Kaip toliau matote „Alfa Run“? Kokia galėtų būti šio renginio ateitis?

Man atrodo, kad „Alfa Run“ istorijoje jau kalbame apie bendruomenę. Norėtųsi prie „Alfa Run“ jungti ir kitas pramogas, susitikimus, į kuriuos žmonės galėtų atvykti ir pradėti dalintis savo gyvenimo istorijomis. Pasakojimais apie tai, ką jiems suteikė renginys, kokios permainos įvyko širdyje. Tikiu, kad tai būtų labai įdomu ir įkvėptų kitus žmones nepasiduoti ir drąsiai pasitikti iššūkius tiek trasoje, tiek gyvenime.

Ką šių metų jubiliejiniame renginyje pasakytumėte asmeniui, stovinčiam prie starto linijos ir bijančiam?

Vien tai, kad tu jau atvažiavai, reiškia, jog tam reikėjo apsisprendimo. O dėl baimės visada sakyčiau: nebijok, apsidairyk aplinkui, jeigu esi šitoje vietoje ne vienas, vadinasi, tikrai nėra ko bijoti. Visada atsiras ranka, kuri tave patrauks, pastums ar ištrauks, jeigu kažkur įkrisi.

Man pačiam „Alfa Run“ yra galimybė sugrįžti į vaikystę, kuomet nebijojome sušlapti, išsipurvinti, neturėjome tiek daug baimių. Laikui bėgant, per praradimus, nusivylimus ir nuoskaudas įgijome „vidinį šarvą“, kuris po truputį gesina seniai pamirštas emocijas. Šitas renginys tuos jausmus padeda atgaivinti. Mes nesukuriame kažko naujo, mes grįžtame prie to, kas mums kažkada teikė džiaugsmą, tik jau buvo seniai primiršta. Būdamas trisdešimties ar keturiasdešimties, tu vėl gali su batais šokti į balą, juoktis, taškytis, kopti per kalnus, šokti per griovį, lipti per tinklus. Gali leisti sau patirti tą paprastą, tikrą džiaugsmą.