Viktorija Tomaševičienė per 24 valandas nubėgo kiek daugiau nei 195 km. Atrodo, tai yra neįmanoma, tačiau ne tiems, kurie treniruojasi ir intensyviai ruošiasi tokiems ultrabėgimams. Žinoma, šioje istorijoje įdomiausia tai, kad Viktorija nėra sportininkė, kuri tuo užsiima nuo mažumės ir tam nebuvo pašventusi didžiosios dalies savo gyvenimo iki tol, kol jai sukako… 30 metų. Beje, jos giminėje sportininkų irgi nėra.
Bėgti paskatino šuo
V. Tomaševičienės bėgimo istorija prasidėjo nuo šuns, kurį ji pasiėmė iš prieglaudos ir kuriam sutramdyti, pasirodo, tiko tik vienas būdas – fizinė iškrova. Tad moteris metė rūkyti ir kartu su šiuo kurtsharų veislės šunimi pradėjo sportuoti.
Pirmus metus ji bėgiojo tik su šunimi, o antraisiais pabandė bėgti viena ir pamažu ėmė ilginti atstumus. Tuomet V. Tomaševičienė užsispyrė įveikti pirmąjį maratoną – ir įveikė. Vėliau nubėgo dar du. Galiausiai suprato, kad ne maratonų bėgimas ją domina.
„Man nėra svarbu pagerinti bėgimo laiką. Mane užvaldė azartas pasitikrinti, kiek kilometrų galiu įveikti“, – sako Viktorija. Taip moteris atrado ultrabėgimus: „Jeigu bėgimas yra per 42 km ir 195 m – tai jau ultramaratonas. Pernai iš viso nubėgau 4800 km“, – teigia ultramaratonininkė.
Kiekvienas toks ultramaratonas man yra šventė, o išbandyti save iki „negaliu“ man yra tiesiog įdomu
Viktorija jau du kartus atstovavo Lietuvai 100 km ultrabėgimo čempionatuose ir vieną kartą – pasaulio bekelės (trail) čempionate. Taip pat dalyvavo 70 km trail ultrabėgimo varžybose Alpėse, šio bėgimo 100 km ultramaratone Lenkijos kalnuose su 5000 m pakilimu ir nusileidimu. Šiai moteriai priklauso ir Lietuvos 24 valandų bėgimo rekordas.
Paklausta, ar šiuo metu ji yra ištvermingesnė už savo nenustygstantį kurtsharą, dėl kurio ir pradėjo bėgti, Viktorija šypsosi: „Su savo kurtsharu 24 valandų bėgti neteko, tad nežinau“. Beje, dabar ji turi netgi du kurtsharų veislės šunis.
24 valandų bėgimo iššūkis
Pernai rudenį Prancūzijoje vykusiose 24 valandų bėgimo Europos pirmenybėse Viktorija pagerino Lietuvos rekordą – per parą nubėgo 195 kilometrus ir 199 metrus.
Paprastam žmogui kyla klausimas, kam reikia save taip alinti? „Man įdomu, kur yra riba. Galiu pasakyti, kad bėgdama 24 valandas pasiekiau savo ribą, tačiau dabar ji turbūt dar kitokia“, – intriguoja V. Tomaševičienė.
Verčiausi nuo uolų, sudaužiau telefoną, nusiskėliau dantį, tačiau, laimei, nieko nesusilaužiau, tad atsigavau ir bėgau toliau.
Viktorija pasakoja, kad ultrabėgimus ji pradeda sau patogiu tempu ir tą tempą bando išlaikyti kuo ilgesnį laiką: „Ilgi bėgimai man patinka tuo, kad nebūna susistumdymo prieš startą, bėgama ilgai, o rezultatai ima aiškėti tik antroje ultramaratono dalyje. Be to, kai varžyboms rengiesi pusę metų, nori, kad jos truktų ilgiau nei porą sekundžių“, – juokiasi Viktorija.
24 val. bėgimo varžybos, kuriose dalyvavo Viktorija, prasidėjo 10 val. ryte ir tęsėsi iki kito ryto 10 val. „Pamenu, smagumas antroje varžybų pusėje baigėsi, tačiau liko tikslo siekimas“. Moteris teigia, kad nemiegoti 24 valandas jai nebuvo sunku. Kur kas sunkiau buvo įveikti varžybų monotoniją, nes buvo bėgama ratais stadione ir aplink jį.
Pasibaigus 24 valandų bėgimui, Viktorija nežinojo, ar galės pastovėti, ar pargrius. O jai reikėjo atlikti dopingo kontrolę, kad būtų patvirtintas rekordas. Moteris jau sunkiai orientavosi, tad suėmęs už pečių į vietą nuvedė tuo metu už ją kiek guvesnis komandos narys.
„Išties yra vietų, kurių šiame ultramaratone visai neatsimenu. Galiausiai turbūt perėjau į tokią keistą, anksčiau nepatirtą būseną, kai tiesiog pasileidi į savotišką tėkmę – bėgi ir nesigilini į tave supančią aplinką. Tačiau kiekvienas toks ultramaratonas man yra šventė, o išbandyti save iki „negaliu“ man yra tiesiog įdomu“, – teigia sportinininkė.
Šiemet Viktorija Tomaševičienė vėl ketina dalyvauti 24 valandų bėgimo čempionate, kuris vyks liepos 1 d. Belfaste.
Maloniausia bėgti bekelėse
Nors didžiausias Viktorijos rekordas yra pasiektas ultramaratone, kuris vyko stadione, moteriai kur kas maloniau dalyvauti bekelės čempionatuose, kai ilgi atstumai bėgami gryname ore įspūdingomis apylinkėmis.
Viktorija trail ultrabėgimus mėgsta dar ir dėl to, kad visi bėgikai, išbėgę krūvoje, greitai pasiskirsto pagal pajėgumus, ir ateina toks momentas, kai bėgi vienas gamtos apsuptyje, tik toli priekyje ir už nugaros matai kitus bėgikus.
Pernai iš viso nubėgau 4800 km.
Tiesa, dėl to šie bėgimai yra ir pavojingesni. Netekus koordinacijos ar ne taip pastačius koją ant nelygaus grunto, galima nugriūti nuo skardžio.
„Pati esu bekelės ultrabėgime paslydusi ir kritusi. Verčiausi nuo uolų, sudaužiau telefoną, nusiskėliau dantį, tačiau, laimei, nieko nesusilaužiau, tad atsigavau ir bėgau toliau. Kristi trail varžybose yra normalu, tačiau vis tiek reikia būti atsargiam. Trasos kartais eina šalia bedugnių ir skardžių. Taigi žmogus turi suprasti, kur jis veliasi ir trasoje elgtis atsakingai: nekelti grėsmės nei sau, nei aplinkiniams“, –įspėja bėgikė.
Ultramaratonininkės mityba griežta tik per varžybas
Viktorija niekada neturėjo problemų dėl antsvorio. Dažniau ji net yra norėjusi priaugti porą kilogramų, o pradėjus bėgioti jai tai pavyko!
„Bendros kūno proporcijos pradėjus rimtai bėgioti niekur nedingo. Visos suknelės kaip anksčiau, taip ir dabar tinka. Galbūt dėl atsiradusių raumenų kiek padidėjo šlaunų apimtis“, – pastebi Viktorija.
Nors moteris pradėjo sportuoti profesionaliai ir įveikti itin rimti sportiniai iššūkiai, jos mityba pakito nežymiai: „Dėl maisto iki šiol turiu problemų, nes per daug save myliu prie šaldytuvo. Tačiau pradėjusi rimtai sportuoti visiškai atsisakiau alkoholio“, – šypsosi sportinininkė.
Išties yra vietų, kurių šiame ultramaratone visai neatsimenu.
Tiesa, kur kas atsakingiau į maistą ji žiūri varžybų metu: „Ultrabėgimų metu valgau griežtai pagal grafiką. Pavyzdžiui, bėgdama 24 valandas visą varžybų laiką buvau sudalinusi šešių valandų atkarpomis. Jas įveikus apdovanodavau save makaronų porcija. Tai buvo mano „tortas“.
Bėgdama bekelės varžybose maistą ji pasiima kartu savimi: „Bėgdama gamtoje daugiausia valgau gelius – tai jau išbandytas maisto papildas, susidedantis daugiausiai iš cukraus. Jis veikia greitai ir užtikrintai, tačiau svarbu jį suvalgyti laiku, kitaip pasijus stiprus nuovargis, iš kurio išsikapstyti gali būti per sunku“, – patarimais dalijasi V. Tomaševičienė.
Beje, trenerio, kuris jai patartų, V. Tomaševičienė neturi ir niekada neturėjo. Mat ilgesni už maratoną bėgimai nėra įtraukti į olimpiadą, todėl nėra itin populiarūs.
Pati organizuoja bekelės bėgimus
Palikusi darbą personalo valdymo srityje, Viktorija užsiėmė bekelės (trail) bėgimų populiarinimu Lietuvoje. Dabar ji pati organizuoja bėgimo varžybas „Laukinis trail“. Jų idėja – rengti bekelės bėgimus gražiausiais gamtos takais Lietuvoje ir taip skatinti žmones ne tik bėgioti, bet ir susipažinti su šalies vietovėmis.
„Pernai suorganizavau šešias varžybas ir skirtingose Lietuvose vietose balandžio-lapkričio mėnesiais. Šiemet irgi planuoju suorganizuoti tiek pat. Labai džiaugiuosi, kad vis daugiau žmonių atranda bekelės bėgimo malonumą“, – sako žinoma sportinininkė.
Šiuo metu Lietuvoje kuriasi ultrabėgimus pamėgusi bendruomenė. Tai labai džiugina ir pačią Viktoriją, nes, kai ji atrado ultrabėgimus, Lietuvoje jie buvo visiškai nepopuliarūs. Tiesa, moteris mano, kad norint išbandyti ultrabėgimą, pirmiausia žmogui turi patikti pats bėgimo procesas. Jai, pavyzdžiui, irgi patinka toli gražu ne visos sporto šakos, tad ultramaratonininkė, mano, kad bėgimas irgi tinka ne visiems: „Kiekvienas atranda savo būdą judėti, kaip ir kiekvienas sau išsikelia skirtingų iššūkių“, – pokalbio pabaigoje priduria Viktorija.
Įsijausk į bekelės bėgimą vienoje sudėtingiausių trasų Alpėse:
https://www.youtube.com/watch?v=tBmoLy_DPP4
Tekstas – Ingos Norkė
Nuotraukos – iš asmeninio archyvo
Išbandyk save Alfa Run bėgime!