BMX dviratininko Gabrieliaus Pabijansko svajonė – olimpinės žaidynės

Gabrielius Pabijanskas – šiuo metu geriausias Lietuvos mažųjų dviračių kroso (BMX) atstovas. Praėjusią savaitę jis Nyderlanduose išbandė savo jėgas pasaulio čempionate. Nors pasirodymą elito grupėje jis baigė po atrankos, šiaulietis papildė patirties bagažą, kuris pravers siekiant didžiausios svajonės – olimpinio kelialapio.

„Iš tiesų Lietuvoje nelabai turime galimybių pasiruošti tokio lygio varžyboms kaip pasaulio čempionatas. Turime Šiauliuose vienintelę trasą Lietuvoje, kuri pastatyta prieš 13 metų, o nuvažiavus į pasaulio pirmenybes tenka startuoti naujose trasose, kur tie patys kalnai yra trigubai didesni. Geriau pasiruošti Lietuvoje neįmanoma, todėl ir rezultatai svarbiausiose varžybose yra pagal galimybes“, – „Sportlandmagazine.lt“ pasakojo G. Pabijanskas.

Sportininkas pridūrė, kad BMX sportas pasaulyje sparčiai populiarėja ir kitos šalys sparčiai juda į priekį, o Lietuvoje stovima vietoje.

Pats G. Pabijanskas važinėti BMX dviračiais pradėjo būdamas 5-erių metų, kai tėvai atvedė į treniruotę. Jis mėgo ir kitas sporto šakas – mišrius kovos menus (MMA), regbį, krepšinį, bet tai liko laisvalaikio pomėgiais.

„Nuo pat mažens, tik atvykus į trasą, mane sužavėjo kalnai ir galimybė atlikti šuolius. Priminė motokroso varžybas. Norėjau kuo greičiau išmokti atlikti šuolius su dviračiu. Šuoliai, greitis, adrenalinas mane sužavėjo“, – aiškino sportininkas.

BMX dviratininkas prisipažįsta, kad jo pasirinktas sportas yra ekstremalus, todėl ne kiekvienas gali jį prisijaukinti.

„Reikia būti nutrūktgalviu. Ne kiekvienas gali būti toks drąsus ir šokinėti per kalnus, todėl pirmiausia reikia drąsos. Taip pat reikia visapusiškai būti stipriam. Žinoma, reikia ir psichologijos, būti tinkamai nusiteikusiam“, – kalbėjo G. Pabijanskas.

Šis sportas yra gana pavojingas, nes kritimų išvengti nepavyksta. Visgi troškimas pasiekti geresnius rezultatus daug didesnis už baimę susižeisti.

„Niekas nėra apsaugotas nuo traumų. Jeigu žinočiau, kada griūsiu, tai pasidėčiau pagalvę, – juokavo G. Pabijanskas. – Pastaruoju metu pavyksta išvengti traumų. Baisiausia trauma, kurią esu turėjęs prieš maždaug aštuonerius metus, yra atviras riešo lūžis. Esu patyręs ir smegenų sutrenkimus, tačiau toks tas sportas yra. Išsigydžius traumas, noras sportuoti niekur nedingsta. Baimė yra, bet ji išnyksta kai grįžtu ant dviračio.“

Kiekvieno sportininko rezultatas susideda iš daug dedamųjų. Reikia gerų sąlygų, galimybių vykti į stovyklas, kvalifikuotų trenerių. G. Pabijanskas priverstas vėl pasiguosti – Lietuvoje BMX dviračių sportas yra labai silpnai išvystytas, todėl trūksta ir trasų, ir konkurencijos.

„Trūksta trasų, ne tik Šiauliuose, bet ir visoje Lietuvoje. Lietuvos čempionate dalyvauja praktiškai tik vaikai, o ir tie beveik visi iš Šiaulių arba aplinkinių rajonų. Jeigu trasos atsirastų didmiesčiuose, tai iškart smarkiai išaugtų šio sporto populiarumas“, – pabrėžė dviratininkas.

Trenerių kvalifikacija G. Pabijanskas nesiskundžia. Jis ir pats gilinasi į treniravimo specifiką bei nuo rudens treniruos jaunuosius sportininkus. Pasak jo, esant trasų trūkumui, ruoštis svarbiausiems startams tenka užsienyje, o tai yra brangus malonumas ir biudžetas ne visada leidžia išpildyti visus norus.

BMX sporto sėkmės pavyzdžių toli ieškoti nereikia. Štai kaimyninėje Latvijoje yra apie 13 BMX klubų ir apie 12 trasų. Šios šalies BMX dviračių sporto legenda Maris Štrombergs yra dukart olimpinis čempionas. Būtent šio sportininko pasirodymai jaunystėje žavėjo G. Pabijanską.

„Dabar, kai pats esu profesionaliame sporte, manau, kad kiekvienas sportininkas pats sau yra autoritetas“, – sakė G. Pabijanskas.

Nepaisant sudėtingų sąlygų ir konkurencijos stokos, G. Pabijanskas nusiteikęs sunkiai dirbti, kad pasiektų savo didžiausią svajonę.

„Kiekvieno sportininko svajonė – olimpinės žaidynės. Labai norėjau startuoti jau Tokijuje, bet šįkart dar nepavyko. Dabar svarbiausias tikslas – 2024 metų Paryžiaus olimpinės žaidynės“, – pridūrė daugkartinis Lietuvos čempionas.

Tekstas: Dominyko Genevičiaus
Nuotraukos: UEC