Dainius Adomaitis svarbių sprendimų nepriima užvaldytas emocijų. Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės treneriui per vienerius darbo rinktinėje metus pasitaikė labai sunkių akimirkų, tačiau jis niekada nenorėjo visko mesti.
Net ne tas momentas, kai B grupės nugalėtoja Lietuva, iš Izraelio persikėlusi į Stambulą, pralaimėjo aštuntfinalio rungtynes A grupės ketvirtajai komandai Graikijai, 43 metų D.Adomaičiui buvo sunkiausias šių metų Europos krepšinio čempionate. Po tų tragiškų rungtynių buvo ne viena bemiegė naktis ir atsakymų paieškos, tačiau D.Adomaitis išliko tvirtas. Sunkiausia buvo anksčiau ir šiek tiek vėliau.
Kai 2016 m. spalio pabaigoje D.Adomaitis buvo paskirtas rinktinės treneriu, dėmesys jam padidėjo šimteriopai. Teko jį atlaikyti. O po čempionato tas spaudimas tik dar labiau padidėjo.
„Sulaukiau ir labai daug palaikančių žinučių, tačiau yra žmonių, kuriems ir aš nepatinku, ir mano pavardė negraži, ir pats nekaip atrodau. Mes kažkodėl kartais labai veliamės į asmeniškumus“, – įsitikinęs rinktinės treneris.
Jūsų krikštas rinktinėje buvo nesaldus. Matyt, reikėjo daug drąsos pasakyti, kad esate įsipareigojęs federacijai ir liekate, nes atsistatydinti, matyt, būtų lengviau?
Kai pralaimi svarbias rungtynes, kyla įvairių minčių, bet gyvenimas išmokė nepriimti sprendimų, kai emocijos pasiekusios piką, nes emocijų padiktuoti sprendimai dažniausia būna neteisingi. Prieš apsispręsdamas paprastai imu du popieriaus lapus: viename rašau pliusus, kitame – minusus. Taip priėmiau beveik visus svarbius sprendimus.
Po šio čempionato teko išsitraukti tuos du popieriaus lapus?
Taip.
Pirmasis jūsų, kaip rinktinės trenerio, egzaminas – Europos čempionatas – buvo itin sunkus: į rinktinę dėl įvairių priežasčių neatvyko Domantas Sabonis, Paulius Jankūnas, Renaldas Seibutis, prieš pat čempionatą dar iškrito įžaidėjas Lukas Lekavičius. Įvertinus visas šias netektis ir pasirengimą koregavusius asmeninius kai kurių žaidėjų planus, kokį pažymį pats sau rašytumėte už šį čempionatą?
Niekada nevertinu savo darbo pažymiais – tegul vertina kiti. Nelemta Luko trauma sujaukė daug dalykų. Likę žaidėjai per trumpą laiką persiskirstė vaidmenimis. Su Luku aikštėje mūsų žaidimas buvo kitoks: greitesnis, žemesniu penketu. Turėjome keisti dalį žaidimo – kai kurių krepšininkų laikas aikštėje trumpėjo, teko remtis kitais žaidėjais. Mes apskritai pasikeitėme kaip komanda.
Vertinant žaidimo kokybę, turėjome tikrai gerų rungtynių, o per pralaimėtas dvikovas – gerų minučių. Bet buvome nestabilūs – per didelis bangavimas buvo didžiausia mūsų bėda.
Jeigu galėtumėte atsukti laiką, ką keistumėte?
Draugiškų rungtynių su Islandija antroje pusėje L.Lekavičiaus neleisčiau į aikštę.
Lietuvos rinktinė neturėjo daug individualiai itin pajėgių žaidėjų – net pagrindinė komandos jėga Jonas Valančiūnas turi trūkumų (silpnai ginasi nuo varžovų derinio dviese prieš du), todėl jūsų rinktinės stiprybė buvo komandinis žaidimas. Įvertinus visų čempionato rinktinių sudėtį, koks realiai buvo mūsų komandos pajėgumas? Kuri vieta būtų laikoma labai gera?
Norint įvertinti tą pajėgumą, reikėtų sužaisti labai daug rungtynių beveik su visomis rinktinėmis. O per atkrintamąsias rungtynes atsiranda dienos faktorius, kuris gali daug nulemti: kas nors greitai susirenka pražangų, kam nors prasta diena ir sužaidžia blogiausias rungtynes.
Lietuvos rinktinė pastaraisiais metais neturėjo išskirtinių žaidėjų, galinčių nulemti rungtynes. Tokių kaip, pavyzdžiui, Italijos rinktinėje Marco Belinelli, Kroatijos Bojanas Bogdanovičius ar Dario Šaričius, Rusijos – Aleksejus Švedas. Toks krepšininkas įmes 30–35 taškus ir komanda laimės. Pas mus visada viskas pagrįsta komandiniu žaidimu, pirmiausia prasidedančiu nuo geros gynybos, nuo situacijų, per kurias kiekvienas krepšininkas padeda kitam būti geresniam.
Šiemet tas pats: turėjome tik vieną gerai stabiliai žaidžiantį žaidėją – J.Valančiūną, kuris statistikos protokoluose karaliavo pagal pelnytus taškus ir atkovotus kamuolius.
Mūsų darbas – kiek įmanoma ištraukti privalumus ir kuo giliau paslėpti savo silpnybes. Bet ne visada viskas pavyksta – varžovai pirmiausia ir analizuoja tavo trūkumus.
Kas vis dėlto nutiko per pirmąsias čempionato rungtynes su gruzinais? Pritrūkote vienos nakties, susikaupimo, staigmena tapo 29 taškus pelnęs Tornikė Šengelija?
T.Šengelija tikrai nebuvo staigmena. Tiesiog tąsyk žaidėme su komanda, tuo metu pasiekusia piką. Dar iki čempionato gruzinai žaidė fantastiškai Akropolio taurės turnyre – įveikė Serbiją, Graikiją ir laimėjo taurę.
Čempionato pradžioje mes dar nebuvome geriausios formos. Daug lėmė ir psichologinis aspektas: tu žinai, kaip svarbu laimėti pirmąsias rungtynes, visi apie tai kalba, todėl reikia mokėti jaustis laisvam ir neabejoti savo sprendimais aikštėje.
Per tas rungtynes puldami kartais per daug abejojome, o gindamiesi asmeniškai per daug klydome: nors aišku, ką konkrečiai reikia daryti, bet pasielgiama priešingai.
Daug analizavome tas rungtynes ir žaidėjai vis kilnojo rankas sakydami: „Nežinau, kodėl toje situacijoje taip pasielgiau.“ Vienas rankos pakėlimas – viena klaida. Kai rankas pakelia 10 žaidėjų, tai reiškia 10 klaidų. O tai kokie 25 taškai į mūsų krepšį.
O aštuntfinalyje su Graikija? Turbūt nesyk galvoje atsukote tų rungtynių juostelę ir jau radote bent vieną kitą atsakymą?
Perdegėme. Kai kuriose situacijose priėmėme neteisingus sprendimus ir puldami, ir gindamiesi. Turėjome aiškų planą, kad su vienu varžovu aikštėje žaidžiame vienaip, su kitu – kitaip, bet kartais suabejodavome. Kalbu apie kelis momentus.
Svarbus momentas, kai įpusėjus ketvirtajam kėliniui priartėjome iki 4 taškų, o J.Valančiūnas įdėjo su bauda, tik jau pasibaigus atakos laikui. Pavėlavome puse sekundės ir būtų likęs tik taškas. Iki to laiko 5 minutes gynėmės idealiai.
Tokie momentai, kai pritrūksta pusės sekundės, turbūt smarkiai kerta per smegenis?
Psichologiškai buvome pasirengę, akcentavome, kad bus labai sunkios rungtynės, nes Graikija – gera, individualiai pajėgių ir patyrusių krepšininkų turinti komanda.
Varžovai daugybę kartų klubuose ir rinktinėje žaidė atsakingas rungtynes. Todėl turime juos gerbti, bet nebijoti.
Tačiau kartais pritrūkome kai kurių žaidėjų individualių pastangų. Jei esi vienoje linijoje su varžovais ir žinai, kad greitas puolimas yra jų arkliukas, bet varžovas įdeda daugiau pastangų ir atsiduria priekyje – kaip tai paaiškinti? Taip graikai pelnė pirmuosius 8 taškus. Vieną kartą labiau pasistengė ir pabėgo – dvitaškis, antrą kartą – dar vienas dvitaškis. Tai tik individualios mūsų žaidėjų pastangos.
Bet nemažai užsienio trenerių akcentuoja, kad Lietuvos krepšinio mokyklos ypatumas tas, kad beveik visi žaidėjai kovoja dėl kamuolio komandai puolant, todėl nespėja stabdyti varžovų greito puolimo.
Manau, turėjome gerą balansą: trys žaidėjai kovodavo dėl kamuolio varžovams puolant, du stovėdavo greito puolimo zonoje, kad pasaugotų nuo greito puolimo.
Žinoma, sudėtinga kalbėti apie gerą balansą, kai puldami klystame. Gruzinai 17 taškų pelnė po mūsų klaidų. Kai klysti, negali galvoti apie kamuolius.
Su gruzinais buvo keturios situacijos, kai mūsų žaidėjai stovėjo vienoje linijoje su varžovais ar net arčiau savo krepšio, bet varžovas per sekundės dalį palikdavo juos už nugaros. Čia jau reikėtų kalbėti apie individualias mūsiškių pastangas.
Gal 6 taškus gruzinai pelnė dėl to, kad mūsų žaidėjai gindamiesi nesusikalbėjo – dviese nubėgdavo prie vieno varžovo. Tokių klaidų, kokias darėme per rungtynes su gruzinais, vėliau ketverias rungtynes nebedarėme ir visas jas laimėjome. Ir staiga – per svarbiausią dvikovą su graikais – klaidos vėl pasikartojo. Tą pralaimėjimą nulėmė tik keli esminiai momentai.
Lapkritį prasidėjo atranka į pasaulio čempionatą. Pasikeitus sistemai teko kovoti be NBA ir Eurolygos žaidėjų. Kas čia svarbiau – psichologinis aspektas, kad dėl kelialapio kovos vieni žaidėjai, o į čempionatą važiuos kiti, ar vis dėlto nerimas, kad, be rinktinės lyderių, ne tiek daug žaidėjų, galinčių visavertiškai kovoti dėl pasaulio čempionato kelialapio?
Neturėjome pajėgiausių žaidėjų, bet turėjome tikrai daug gerų krepšininkų, todėl manau, kad darbas buvo atliktas gerai.
Bėda kita. Gali planuoti, kad atrankoje žais vieni žaidėjai, bet staiga jie pakeis komandą – ir nebebus galimybių jų prisikviesti. Pavyzdžiui, planavome, kad Artūras Gudaitis atrankoje bus pagrindinis mūsų centras, bet jis tapo Eurolygos komandos krepšininku. Teoriškai Eurolyga neuždraudė krepšininkams žaisti atrankoje, bet praktiškai ji turi savo tvarkaraštį, todėl neaišku, kaip bus.
Europos čempionatas
2017 m. Europos čempionate Lietuvos rinktinė grupės varžybose 77:79 nusileido Gruzijai, 88:73 įveikė Izraelį, 78:73 – Italiją, 94:62 – Ukrainą, 89:72 – Vokietiją. Aštuntfinalyje lietuviai 64:77 pralaimėjo graikams ir užėmė devintąją vietą. Europos čempionais tapo slovėnai, finale 93:85 palaužę serbus. Mače dėl bronzos Ispanija 93:85 nugalėjo Rusiją.
Atranka
2019 m. pasaulio čempionato atrankos varžybų pirmajame etape Lietuvos krepšininkai kovos su Kosovo, Lenkijos ir Vengrijos rinktinėmis.
Apsuptas moterų
D.Adomaitis šeimoje gyvena apsuptas moterų. Vienmetė žmona Vita – pedagogė. 20-metė duktė Urtė – antrakursė studentė. Londone ji studijuoja matematiką ir filosofiją. Vidurinioji Viltė – 15-metė Vilniaus jėzuitų gimnazijos moksleivė. Mažoji Eleonora netrukus švęs trečiąjį gimtadienį.
D.Adomaičiui namai – vieta, į kurią visada norisi grįžti: „Mano merginoms nesvarbu, laimiu ar pralaimiu, svarbiausia, kad grįžčiau pas jas. O su mergaitėmis viskas labai paprasta – jos švelnumo įsikūnijimas.“
Europos čempionato aštuntfinalis. Rungtynių Lietuva – Graikija svarbiausi momentai
Slovėnijos triumfas
Tekstas: Birutės Pakėnaitės
Nuotraukos: pliadisfoto.com
LLAF prezidentas Eimantas Skrabulis – apie sėkmingus metus, griūvantį maniežą bei reformas