Sugrįžusi į Lietuvą po studijų JAV, Dominyka Rapšytė ilgai nelaukė – studentų čempionate iškart iškovojo auksą. Tačiau šiandien svarbiausi jos tikslai jau ne vien baseine – vis daugiau reikšmės įgauna darbas su jaunaisiais plaukikais ir naujas požiūris į sportą.
„Jausmas buvo puikus, labai įdomi patirtis plaukti už savo universitetą, jausti didesnę atsakomybę. Aišku, iš pradžių galvoji – gal neplaukti, bet dabar stengiuosi į viską žiūrėti paprasčiau – kodėl gi ne? Smagu išbandyti viską“, – sako ji.
Kelias, kuris prasidėjo dar darželyje
Plaukimas Dominykos gyvenime atsirado labai anksti – dar darželyje. Ir, kaip pati sako, kitų sportų ji taip ir neišbandė.
„Mamos dėka likau tik viename sporte, nes buvau mokyta, kad jei pradedi vieną sportą, turi eiti iki galo“, – pasakoja ji.
Ši nuoseklumo idėja lydėjo ją visą karjerą. O didžiausia motyvacija visada buvo šalia – brolis, vienas ryškiausių Lietuvos plaukikų Danas Rapšys.
„Visiškai nebuvo jokio spaudimo, tik didžiausias pavyzdys ir motyvacija. Jeigu ne brolis, nežinau, kas būčiau šiandien. Aš toks žmogus, kad turiu į kažką lygiuotis – o jis visada buvo šalia“, – sako Dominyka.
Amerika: sunku, bet neįkainojama
Sprendimas išvykti į JAV nebuvo atsitiktinis. Tai buvo kryptingas tikslas, kuris brendo ilgą laiką.
„Visada buvau mokyta siekti tikslo – išvažiuoti į JAV per plaukimą“, – sako ji.
Nors patirtis nebuvo lengva, būtent ten ji išmoko svarbiausių dalykų – ne tik sporte, bet ir gyvenime.
„Mokslai Amerikoje man buvo be galo sunki patirtis, bet tuo pačiu ir neįkainojama. Iki šiol sakau, kad ten palikau dalelę savęs”, – kalbėjo D. Rapšytė.
Didžiausias skirtumas, kurį ji išskiria – požiūris į sportą. „Amerikoje sporto kultūra yra kitokia – labiau koncentruojamasi į tave kaip komandos dalį, o ne kaip į individualią asmenybę. Tu turi išmokti stovėti ant kojų, niekas tau taip lengvai nepadės“, – sakė D. Rapšytė.
Būtent ši patirtis, anot jos, ir atveria platesnį požiūrį: „Ten supratau, kad viskas gyvenime įmanoma – gali mokytis, dirbti ir sportuoti. Viską gali suspėti.“
Sugrįžimas į Lietuvą – su nauju požiūriu
Po studijų Dominyka grįžo į Lietuvą sąmoningai. Tai nebuvo kompromisas – priešingai, ji jautė, kad nori būti čia.
„Labai norėjau grįžti į Lietuvą. Jaučiau, kad grįžau pasikeitusi, bet bėgant laikui vėl grįžtu į senąją Dominyką“, – sako ji.
Kultūriniai skirtumai, anot jos, neišvengiamai keičia žmogų, bet tuo pačiu leidžia geriau suprasti save.
Naujas etapas – trenerės darbas
Šiandien Dominykos gyvenimas susijęs su Plungės sporto ir rekreacijos centru, kur ji jau trejus metus dirba plaukimo trenere. Ir būtent šis etapas jai atnešė naują prasmę.
„Plungė mano gyvenime atsirado labai atsitiktinai. Tik žinojau viena – kad dideliame mieste nenorėčiau dirbti. Tad jau treji metai čia, ir tai nuostabiausia patirtis mano sportiniame kelyje. Nesitikėjau, kad visi taip šiltai mane priims ir, kad čia pritapsiu. Jau trys metai kaip dirbu ir nėra minčių apie išvažiavimą kitur. “
Ji neslepia, kad trenerės darbas pakeitė jos požiūrį į viską, ką pati patyrė kaip sportininkė: „Dabar be proto vertinu savo treneres. Tai labai sunkus darbas – ne kiekvienam duota būti treneriu.“
Dirbdama su vaikais Dominyka aiškiai žino, ką nori jiems perduoti. Ir tai nėra tik technika.
„Pirmiausia – meilę vandeniui. Bet man labai svarbu ir disciplina, pasitikėjimas, ryžtas, valia“, – sako ji.
Jos požiūris į treniravimą gana aiškus – plaukimas nėra vien tik malonumas. „Būna visokių dienų, bet svarbu, kad vaikai suprastų, dėl ko jie tai daro. Man svarbu eiti su vaikais į priekį“, – kalbėjo trenerė.
Sportas kaip gyvenimo dalis
Nors profesionalus sportas liko praeityje, ryšys su judėjimu niekur nedingo.
„Iki šiol man sporto trūksta. Jeigu ilgai nejudu, nesijaučiu gerai savo kūne. Man judėjimas labai padeda psichologinei būsenai“, – sako ji.
Šiandien sportas jai yra ne tik rezultatas, bet ir būdas gyventi bei įkvėpti kitus.
„Man svarbu įkvėpti vaikus siekti savo svajonių ir priimti sportą kaip gyvenimo būdą“ , – kalbėjo Dominyka.
Už baseino ribų – paprasti dalykai
Po intensyvios kasdienybės didžiausią ramybę Dominykai suteikia paprasti dalykai. „Didžiausias poilsis yra mano šeima ir gamta. Taip pat mano sužadėtinis ir mūsų šuo – be jų aš niekur“, – sako ji.
Kalbėdama apie ateitį, Dominyka neakcentuoja nei titulų, nei rekordų. Jai svarbesnė kita kryptis: „Visada jaučiau, kad visame, ką darau, turiu matyti prasmę. Noriu sukurti šviesią kultūrą ir užauginti gerus vaikus. Sportas yra tik tam tikras etapas – bet tai, kokiu žmogumi tapsi, išliks visam gyvenimui.“
Tekstas: Vaidoto Januškos