„Sportland“ kampanijos „Būk stipresnis. Būk greitesnis. Būk pirmas.“ ir „Nike“ prekinio ženklo ambasadorius Kostas Skrabulis – tituluotas Lietuvos sprinteris. Lengvoji atletika jį sugebėjo pervilioti net iš antrąją mūsų šalies religija vadinamo krepšinio. Apie tai, ką jam suteikia sportas ir kiek jo gyvenime šiuo metu yra greičio sportininkas papasakojo Sportlandmagazine.lt.
Kaip apsikrėtei sporto virusu ir kada supratai, kad bėgimas – tavo sritis?
Nuo mažų dienų buvau aktyvus, visur lakstydavau ir šokinėdavau, tėvai taip pat buvo sportiški, todėl ilgai nereikėjo laukti, kol pradėjau lankyti įvairius sporto būrelius.
Lankiau ir tenisą, ir šokius, tačiau ilgiau užsibuvau prie krepšinio. Krepšinį lankiau nuo antros klasės. Kelias į lengvąją atletiką prasidėjo vasaros metu, kuomet man buvo 15 metų. Buvo poilsis nuo krepšinio treniruočių ir nuėjau pabėgioti į stadioną kartu su broliu Martu, kuris jau tuo metu buvo sprinteris. Palengva krepšinio treniruotes pakeitė lengvosios atletikos ir tapau sprinteriu. Dar ir žaisdamas krepšinį domėjausi ir žavėjausi sprintu. Iš šalies gal ir atrodo, kad sprintas yra paprasta rungtis – kuo greičiau įveikti distanciją, tačiau ji susideda iš daug mažų detalių, kurios ir gali nulemti aukščiausius rezultatus.
Svarbiausios savybės, reikalingos sprinteriui?
Visi esame skirtingi, todėl kiekvieno sprinterio pagrindinės savybės gali skirtis. Vieni esame galingesni, kiti ištvermingesni, todėl kiekvieno sprinterio tiek treniruočių metodika, tiek pats bėgimas gali būti skirtingas. Konkrečių savybių galbūt neišskirsiu, bet, tikriausiai kaip ir visur, reikia atsidavimo, noro ir tikėjimo. Net ir būnant didžiausiu talentu, turint geriausią genetiką, be sunkaus darbo ir tikėjimo aukščiausius rezultatus ir tobulėjimą pasiekti sunku.
Įsimintiniausios varžybos?
Labiausiai įsiminė Lietuvos U20 čempionatas Kaune. Tą dieną 100 metrų įveikiau per 10,52 sek. ir ne tik iškovojau aukso medalį, bet ir pagerinau, berods, 27 metus gyvavusį Lietuvos 18-mečių rekordą. Ir tą dieną oro sąlygos buvo tikrai įdomios – buvo labai karšta ir tvanku, o mums stojant į kaladėles bei ruošiantis startui, užklupo smarki liūtis. Pamenu dar iki šiandien – lietaus lašai buvo labai dideli, tačiau lietus truko panašiai tiek, per kiek mes įveikėme 100 metrų. Po finišo sveikinantis su kolegomis ir fotografuojantis jau švietė saulė.
Kiek tavo gyvenime greičio yra dabar?
Mano gyvenimo būdas turbūt panašus į sprinterio. Jis greitai ir nedaug bėga, bet mėgta ir poilsį. Taip ir aš gyvenime dažniausiai mėgstu tiek aktyviai leisti laiką, kartais priimu impulsyvius ir greitus sprendimus, dažnai nenustygstu vietoje. Bet po aktyvių dienų mėgstu ir ramybę, tikrai neatsisakau poilsio lovoje su filmu ar knyga (šypsosi).
Manau, kad sportas man ne tik davė ir duoda daug gražių akimirkų ir emocijų, gerų draugų, bet ir išmokė mane disciplinos, kantrybės, atsidavimo, užsispyrimo siekiant tikslo, kuriam gali prireikti daug metų ir kuris susideda iš daug mažų ir didelių detalių – nuo treniruočių, mitybos, poilsio, nusiteikimo, psichologijos. Visą tai aš galiu perkelti į savo asmeninį gyvenimą ir tai yra nuostabu.
Ačiū už pokalbį.
Tekstas: Dominyko Genevičiaus
Nuotraukos: Sportland
Dėl kilnaus tikslo net ir vyrai taps rožiniai: Kaune vyks paramos bėgimas