Dalintis „Šeimą jungia ne tik kraujo ryšys, bet ir sportas“

Šeimą jungia ne tik kraujo ryšys, bet ir sportas

Buvę lengvaatlečiai Dalia (Zauraitė) ir Edmuntas Matusevičiai užaugino tris sūnus. Trys sūnūs – trys keliai, tačiau kiekviename jų daugiau ar mažiau įpintas sportas.

Auklėjo pavyzdys

Ar galėjo būti kitaip? Ko gero, ne. Pirmagimį Edgarą sportiški tėvai iš pradžių bandė lenkti prie muzikos, bet po metų suprato, kad muzika vaiko nežavi. O štai sportas berniuką traukia.

Sportas patraukė ir kitus du sūnus – Edvardą ir jaunėlį Edį. „Mes abu su žmona – buvę sportininkai, aš važiuodavau sportuoti, sūnūs matydavo – tėtis juda, ir jie kartu su manimi važiuodavo. Su vyresniu važiuodavome krepšinį, kai žaisdavau kažkur susimetęs su draugais, su kitais sūnumis į beisbolą atvažiuodavau. Jie toje srity ir sukosi, tad nieko nuostabaus, kad sportą ir pasirinko“, – pasakoja tėvas, kad sportas į trijų atžalų gyvenimą įsiliejo natūraliai. Ne veltui sakoma, kad vaikus auklėja ne žodis, o  pavyzdys.  „Jeigu tėvai meninkai, tai ir vaikai menininkai, jeigu tėvai sportiški, tokie ir  vaikai. Jie pasirenka dažniausiai tai, ką tėvai daro, o mes neatkalbinėjome,“ – sako šeimos galva.

Edmuntas Matusevičius ietį mėtė 15 metų. Daugkartinio Lietuvos čempiono rekordas, pasiektas 1987 m. (76,92 m), išsilaikė nepagerintas net vienuolika metų. Atsisveikinęs su ietimi, Edmuntas pasuko į beisbolo stadioną, kur taip pat ne kartą tapo Lietuvos čempionu ir prizininku. O šiam žaidimui atidavė dar 17 savo metų.

O Dalia Matusevičienė (Zauraitė) ilgai karaliavo stadiono bėgimo takelyje. O vienas daugkartinės Lietuvos bėgimo čempionės pasiektas rekordas 800 m nuotolyje tebesilaiko iki šiol – jau 31 metus! Tuo tarpu kitas, pasiektas 400 m distancijoje, krito vos prieš metus – 2018-aisiais.

Geriausius tėvų fizinius duomenis, regis, susirinko jauniausioji Matusevičių atžala.  Edis gavo ne tik sutrumpintą tėvo vardą, bet ir tėvo rankos tvirtumą ir taiklumą, o prie to dar pridėkime geras kojas, kuriomis „aprūpino“ mama. „Kad turi gerą ranką, pastebėjome, kai sūnui buvo vos 7–8 mėnesiai – jo sviestas kamuoliukas taip pralėkė man pro ausį, kad juokėmės: „Ranką turi! Viskas su juo aišku…“ – pusiau juokais, pusiau rimtai prisimindamas pasakoja tėvas. Nors Edis turi ir geras kojas, tačiau bėgimo specialistai, kadaise mėginę jaunąjį Matusevičių pavilioti į bėgimo takelį, liko nieko nepešę. „Man bėgimas niekada nebuvo prie širdies – kiek dalyvaudavau varžybose, prieš startą labai jaudindavausi. Negaliu bėgioti. Ietis patinka. Turiu gerą ranką“, – pasukęs tėvo pėdomis, Edis nesuklydo ir sėkmingai pildo tėvų sukauptą taurių ir medalių kolekciją jau savais apdovanojimais, o jo sviedžiama ietis lekia daugiau nei dešimčia metrų toliau nei kadaise tėvo.

Edmuntas, Edis ir Dalia Matusevičiai. Marytės Marcinkevičiūtės nuotr.

Beje, visų tėvų apdovanojimų lengvaatlečių tradiciją šeimoje tęsiantis Edis taip ir nematė. Ko gero, spėja, daugiausiai jų turi mama: „Ji labai ilgai sportavo, daug varžybų buvo tiek žiemą, tiek vasarą, bet nesu matęs tos kolekcijos. Net nežinau, kur ji laiko. Niekada ir neklausiau“, – sako vaikinas. Gal todėl, kad ir jo paties apdovanojimai jam ne itin svarbūs. „Ai, – šypteli, pasiteiravus, kur savuosius trofėjus laiko, – nukišu į stalčių: diplomai – viename, medaliai – kitame. Nėra, kad aš labai juos liaupsinčiau. Rezultatas svarbiausia yra, o tie medaliai – tik medaliai…“ – turėdamas aiškų tikslą žengti į priekį, atgal į iškovotus trofėjus Edis nesižvalgo.

Pakeliui į Tokiją

Pirmas rimtas sparčiai į ieties metikų elitą besiveržiančio Edžio pareiškimas buvo dar 2015 m., kai Europos jaunimo (iki 20 m.) čempionate jis iškovojo bronzos medalį (77,48 m). Tąsyk tėvas sakė: „Man labai džiugu. Bet kartu pagalvoju, koks aš netalentingas – jam tik devyniolika ir jis jau pasiekė tokį rezultatą, kokio aš nepasiekiau sulaukęs ir 29-erių. Vaikas tikrai gabus“.

Ir savo gebėjimus Edis toliau įrodinėja. Štai 2018 m. universiada jam buvo sidabrinė. O šių metų Lietuvos lengvosios atletikos čempionate Edis ietį nusviedė net 89 m 17 cm ir beveik 5 metrais pagerino jam pačiam priklausiusį Lietuvos rekordą. Bet svarbiausia – šis rezultatas atvėrė 23-ųjų metų lengvaatlečiui kelią į kitais metais vyksiančias olimpines žaidynes. Beje, tai ir ketvirtas šio sezono rezultatas pasaulyje. Tad nenuostabu, kad po tokio „pasimėtymo“ ietimi talentingas vaikinas sulaukė kvietimo dalyvauti Deimantinės lygos varžybose, kuriuose šiemet ir debiutavo.

Edis Pasaulio čempionate Dohoje

Tiesa, sezono pabaigą kiek pritemdė pasirodymas pasaulio čempionate, kur 23-ejų metų ieties metikas liko toli nuo finalo. Bet, pasak tėvo ir trenerio, nieko per daug ir nebuvo galima tikėtis – Edis į čempionatą atvyko su lėtiniu peties sąnario uždegimu. Dabar – metas ilsėtis, gydytis ir – ruoštis olimpinėms kovoms.

„Dabar apie Tokiją nenoriu galvoti. Ką tik baigėsi sezonas. Noriu užmiršti ietį, varžybas, pasiruošimą ir tik spalio gale vėl apie tai pradėti galvoti. Bet esu nusiteikęs labai gerai pasiruošti sezonui ir kuo geriau sudalyvauti olimpiadoje. Kuo geriau“, – apie viltis žaidynėse sako Edis.

Vaikino ambicijos siekia kur kas toliau nei žaidynės. Nors naujus metrus ir centimetrus, skraidinant ietį, atsikovoti vis sudėtingiau, jis nedvejodamas teigia, kad nori būti pasauly pirmasis, kuris numes naujos konstrukcijos ietį toliau negu 100 metrų. Toks jo sportinės karjeros tikslas.

Specialistai Edį vadina „varžybiniu vaikiu“, nes geriausių rezultatų jaunasis ieties metikas pasiekia per varžybas. „Man per treniruotes ta 80 metrų riba gal niekada nepaklūsta. Varžybose beveik visada. Varžybose jokio streso nejaučiu. Ir tėtis visąlaik žino, kad varžybose visada geriau seksis nei treniruotėje. Man tai įprasta“, – sako lengvaatletis.

Krepšinis, beisbolas, ietis

Mėto ne tik Edis. Ranką turi ir vidurinysis Matusevičių sūnus – Edvardas. Tiesa, tik mėto jis jau nebe ietį, o beisbolo kamuoliuką. Edvardas jau trečią sezoną legionieriaus duoną kremta Vokietijos bundeslygoje, kur Doreno „Wild Farmers“ klube žaidžia metiko ir centro aikštės žaidėjo pozicijose. Gindamas Lietuvos rinktinės garbę šiis metais vykusiame Europos B grupės čempionate Edvardas buvo pripažintas geriausiu metiku ir naudingiausiu turnyro žaidėju. O prieš penkerius metus jis į savo biografiją įrašė ir Lietuvos ieties metimo čempiono vardą, kurį jau po metų iš jo perėmė Edis. Beje, Edis savo biografijoje turi Lietuvos beisbolo čempiono vardą – 2014 m. šį titulą iškovojo abu broliai.

Edvardas Matusevičius. Georg Hoff nuotr.

„Gal būčiau ir vyriausią Edgarą į metimus kažkur nukreipęs, bet neturėjo rankos, tai teko duoklę krepšiniui atiduoti. O vidurinis ir jauniausias matėsi, kad turi ranką. Vienas pasirinko beisbolą, kitas ietį, nors abu pradėjo nuo beisbolo“, – prisiminė tėvas.  O vyriausias sūnus pasuko į krepšinį.

„Man ietis arčiau širdies, nes čia viskas priklauso nuo tavęs – kaip pasiruošei, kaip dirbai, taip ir turi“, – savo motyvus dėsto Edis. Beisbolas jam kurį laiką buvo atostogų pramoga, tačiau ši pramoga jau seniai pamiršta. „Visai pasiilgau beisbolo, nes tikrai labai įdomus žaidimas. Bet dabar jau per didelė rizika – judesiai panašūs, bet pavojinga. Tokio lygio būnant nesinori nieko kvailo daryti, kas galėtų turėti įtakos tolimesniam tobulėjimui“, – rizikuoti į elitą besiveržiantis ieties metikas nenori.

 Gyvendami savo varžybų ritmu, broliai neturi galimybių lankytis vienas kito varžybose. Tėvas, treniruojantis jaunėlį, irgi ne visada gali ištaikyti progą pasižiūrėti, kaip sekasi Edvardui.Šiemet buvo toks sutapimas. Vienas žaidė Utenoje, o kitas mėtė ietį Palangoje. Lietuva žaidė su Izraeliu dėl patekimo į Europos pagrindinį čempionatą Utenoje, o Palangoje vyko Lietuvos čempionatas. Tas rungtynes Utenoje stebėjau atvažiavęs iš Palangos, bet spėjau tik pirmas rungtynes pamatyti, antrų – nebe, nes važiavau atgal – tą dieną Edis jau mėtė ietį. Bet staigmeną pateikė Edis, kai atvažiavau! Buvo labai įdomus įvykis“, – pasakoja tėvas prisimindamas jaunėlio pasiektą Lietuvos rekordą, padovanousį jam ir bilietą į Tokiją.

Su tėvu prie pasiekto rekordo

O Dalia Matusevičienė paskui sūnus taip pat nevažinėja. „Anksčiau turėjome šunį ir katę, o kadangi ji šeimininkė – negali išvažiuoti. Šuo pasimirė, dar yra katė. Mūsų požiūris labai rimtas į gyvūnus – jie – kaip šeimos nariai, palikt negali,“ – šypsosi šeimos galva.

 Užnugaris – šeima

 Edžio sportinę karjerą iš pradžių lipdė tėvų tandemas. Pirmiausia daugiau laiko treniruotėse sūnus praleisdavo su mama. „Visko pradžių pradžia – lengvoji atletika, bėgimas, tad anksčiau Edį daugiau prižiūrėjo žmona“, – prisimena Edmuntas, pastaruoju metu tvirtai treniruočių vadžias laikantis tik savo rankose. „Mama treniruotėse jau nebedalyvauja. Mama – didžiausia palaikymo komanda,“, – sako sūnus.  „Jau 15 metų esu neoficialus Edžio treneris, ir dveji – kai oficialus“, – šypteli tėvas, be Edžio, šiandien treniruojantis ir kitus jaunuosius ieties metikus.

Ar Edmuntui sunku treniruoti sūnų? „Ne, – užtikrintai sako tėvas. – Gal anksčiau kiek dažniau reikėdavo įrodinėti, ką kaip ir kodėl reikia daryti. Dabar sūnus klauso – pats mato ir supranta – rezultatai kyla, vadinasi, dirbama teisinga kryptimi“. Sunku su tuo nesutikti – juk šiemet Edžio paleista ietis skriejo net keturiais metrais toliau nei prieš metus.

Ar sunku Edžiui, kai tėtis – ne tik tėtis, bet ir treneris? „Ne, – užtikrina ieties metikas. – Artimesnis ryšys, labiau rūpinasi, labiau saugo, jeigu kokia trauma ar kas.“

Edis Matusevičius

Gal ginčų, nuomonių skirtumų ir šiokių tokių nesutarimų būdavę daugiau anksčiau, kol Edis buvo jaunesnis. Kita vertus – kaip be ginčų? Juk ginčuose gimsta tiesa. „Pasiginčyti visada reikia, ne tik tada, kai treneris – tavo tėtis. Kai jaunesnis buvau, labiau ginčijausi, dabar jau suprantu, kad jis geriau žino, ką daryti. Būna diskusijų, bet suprantu, kad jis žino geriau,“ – prieš tėvą kepurę nukelia sūnus.

Visą laiką kartu – treniruotėse, varžybose, namuose – tokia rutina, nuo kurios, be abejo, jiems abiem – ir tėvui , ir sūnui – reikia pailsėti. Todėl grįžę į namus jiedu stengiasi pabūti atskirai ir namuose apie ieties mėtimo subtilybes – nediskutuoti. „Šiaip stengiamės apie tai namie nekalbėti. Tam yra laikas prieš prieš treniruotę, po treniruotės, tada analizuojame, o po to stengiamės neapkrauti galvos nereikalingomis kalbomis. Ypatingais atvejais video pažiūrime, bet kad namuose atsisėdę ant sopkutės apie tai šnekėtumės, tikrai taip nėra. Po treniruočių aš į vieną kambarį, jis – į kitą ir stengiamės pailsėti vienas nuo kito, nes kitaip būtų sudėtingiau“, – kaip išvengia trinties, sako tėvas.

O kam po nesėkmių Edis gali pasiguosti? „Nereikia man to išsiliejimo – suprantu, kokios klaidos buvo, su tuo pačiu tėčiu pasišneku, bendrai mintis sudėliojame, kas buvo, ką galėjome padaryti geriau ir judam į priekį – nebežiūrim į tas varžybas. Tai būtų tik dideli stabdžiai. Pasimokom iš klaidų, jeigu blogai būna, jeigu gerai – bandom toliau ta linkme judėti“, – tvirtas vaikinas.

O ir jo širdies draugė – tas žmogus, kuris labai gerai supranta vaikiną. Juk ji – taip pat lengvaatletė, Urtė Baikštytė – dar viena Lietuvos šuolių į aukštį viltis. „Visą gyvenimą taip šalia lengvosios, man taip įprasta, viskas normalu, viskas gerai, – šypsosi Edis, pasakodamas aspie Urtę. – Patinka man lengvoji, džiaugiuosi, kad Urtė visada šalia. Aptariam po varžybų, pasišnekam. Pavyzdžiui, degei – neatlikinėjai tų judesių, kuriuos turėjai, vaikščiojai nuolatos ir pan. Suprantam viską. Pasipasakojam, bendras klaidas išvedam ir toliau judam,“ – apie gyvenimą lengvaatlečių šeimoje ir su širdies drauge lengvaatlete pasakojo ieties metikas. Beje, abu jaunuoliai ir moksluose drauge – studijuoja Lietuvos sveikatos mokslų universiteto antrame kurse. Edis – treniravimo sistemų atletinį rengimą, Urtė pasirinko lengvosios atletikos specializaciją.

Tekstas: Lina Daugėlaitė
Nuotraukos: Alfredas Pliadis, Scanpix

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

Susiję straipsniai

Sekantis straipsnis:

Baseine – vien merginos

Važiuokite žemyn, kad matyti sekantį straipsnį