Pasaulio rankų lenkimo čempionate Turkijoje ryškiausiai iš lietuvių spindėjo Šarūnas Manarka. Jis savo amžiaus grupės svorio kategorijos iki 80 kg iškovojo aukso ir sidabro medalius, o suaugusių tarpe užėmė ketvirtą ir septintą vietas.
Sportininkas pasaulio čempionu tapo varžydamasis dešine ranka. Kovojant kaire ranka lietuvis finale nusileido Rumunijos atstovui.
Š. Manarka „Sportlandmagazine.lt“ papasakojo apie rankų lenkimo sporto atradimą, šio užsiėmimo ypatybes ir naujus tikslus.
Kaip susidomėjote rankų lenkimu? Kada nusprendėte, kad norite dalyvauti čempionatuose?
Rankų lenkimas man patiko nuo vaikystės, su draugais imtyniavome rankomis. Dar būdamas 15-16 metų su tėčio draugais jau dalyvaudavau varžybose, kurios vykdavo Babtų miestelio, iš kurio esu kilęs, šventėse. Dažniausiai sekėsi gerai, todėl pradėjau ieškoti rimtesnių priešininkų. Studijuodamas pirmajame kurse universitete, telefone surinkau 118 ir išsiaiškinau, kad yra Lietuvos rankų lenkimo sporto federacija. Paskambinau jos vadovui ir sužinojau apie organizuojamas oficialias varžybas. Būdamas 19-os metų, pradėjau jose dalyvauti.
Pirmajame savo čempionate pavyko įveikti keletą sportininkų, bet galiausiai likau septintas. Supratau, kad su patyrusiais sportininkais net negaliu įsijungti į judesį ir reikia stiprinti riešą. Sportavau visus metus pagal save, suradau klubą Vilniuje, kur renkasi rankų lenkikai ir po metų Lietuvos čempionate jau buvo trejetuke, o dar po metų Vilniuje iškovojau pirmą čempiono titulą.
Tais pačiais metais nusprendžiau sudalyvauti Europos čempionate, kuris kaip tik vyko Druskininkuose. Deja, bet ir vėl supratau, kad trūko žinių dėl pasiruošimo ir pradėjau ieškoti gero pavyzdžio. Važinėjau į visas varžybas kokias tik rasdavau, stebėjau kaip kovoja lyderiai, nagrinėjau man labiausiai tinkamą techniką. Deja, bet tuomet gavau traumą ir dalį laiko negalėjau sportuoti. Į šį sportą grįžau su nauju požiūriu, kad noriu kovoti aukščiausiu lygiu.
Kadangi darbas susijęs su komandiruotėmis, susirasdavau lenkikus tose šalyse, į kurias vykdavau, eidavau sportuoti pas juos, daug klausinėjau. Sudėtinga psichologiškai būdavo Maskvoje, kai treniruotės metu pajausdavau, kad yra nemažas atstumas tarp pasaulio ar Europos čempionų ir manęs, tačiau šiek tiek mažiau patyrusius jau nugalėdavau, tas džiugino.
Išplitus internetui ir atsiradus galimybėms stebėti „Youtube“, gerai išsinagrinėjau D. Larrato treniruotes ir jo rekomendacijas kaip reikia ruoštis. Tais metais iškovojau pirmąjį medalį Europos čempionate. Tai buvo bronza, bet labiausiai džiugino tai, kad atstumas nuo lyderių sumažėjo.
Kaip vyko pasiruošimas pasaulio čempionatui? Ar tenkina pasiekti rezultatai?
Vasarą tiesiog sportavau savo malonumui, eidavome į sparingo treniruotes „IRON Arm“ klube Vilniuje ir sprendimą dėl dalyvavimo čempionate priėmiau likus apie 3 mėnesius. Taip sutapo, kad per tuos paskutinius mėnesius beveik visada būdavau komandiruotėse, todėl ruošiausi originaliomis sąlygomis: mokyklos stadione prie viešbučio Bazelyje, kitą savaitę ant pastolių darydamas prisitraukimus Paryžiuje, o Lietuvoje treniruodavausi tik savaitgaliais.
Į Turkiją vykau nieko nesitikėdamas, tačiau jaučiausi užtikrintai, nes tai rodė svoriai, su kuriais dirbu. Gerai jaučiausi ir būdamas su klubo draugais, kurių dauguma yra savo svorio kategorijų Lietuvos čempionai.
Kaip vyksta rankų lenkimo treniruotės?
Iš viso būna 3-4 treniruotės per savaitę. Vieną kartą treniruojamės su partneriais prie stalo arba atidirbinėjame specifiką, ko labiausiai reikia. Likusi dalis skirta bendram fiziniam pasirengimui.
Ar sunku treniruoti abi rankas? Ar yra skirtumų?
Pavyksta treniruoti abi rankas, nes ir varžybos vyksta atskirai kiekvienai rankai. Pasirengimo principai nesiskiria, tik būna kad kažkuri ranka tą dieną „veikia geriau“, todėl būti idealios formos abiem rankom nėra paprasta. Paprastai viena būna pirmaujanti. Yra sportininkų, kuriems iš gamtos duota, kad stipresnė, pavyzdžiui, kairė ranka ir jis didžiausią dėmesį skiria būtent jai. Aš pats stengiuosi rasti balansą.
Kiek šiame sporte svarbi taktika?
Taktika yra visose imtynėse. Kartais varžovai gerai žino vienas kitą ir numato, į kurią vietą gali būti nukreipta didžiausia jėgos koncentracija. Yra žinomi trys pagrindiniai kovos stiliai, todėl žinant varžovą, galima parinkti konkretų kovos būdą. Kartais reikia greitai keisti taktiką jau pačios kovos metu, ypač jei varžovai itin panašaus pajėgumo.
Kokius dar keliate tikslus sau šiame sporte?
Jausti malonumą (šypsosi, – red. past.). Taip pat man malonu stebėti kaip treniruojasi, auga jaunoji karta. Džiugu matyti kaip ateina į klubą žmonės su stipriu noru ir, įdėję darbo, tampa čempionais. Šis sportas užaugina ne tik jėgą, bet ir atsparumą bei charakterį, kuris praverčia gyvenime.
Tekstas: Dominyko Genevičiaus
Nuotraukos: asmeninio archyvo
Lietuvos funkcinio fitneso rinktinė sieks sublizgėti pasaulio čempionate Aruboje