Anot sporto psichologo Andriaus Liachovičiaus, sportininko pasiruošimą sudaro keturi faktoriai: fizinis, taktinis, techninis ir psichinis. Pirmieji trys yra lengvai apčiuopiami ir pamatuojami, o štai, kai kalba pasisuka apie psichologinį pasirengimą, dažnai net patys sportininkai nežino, kokiais šios srities įgūdžiais pasižymi ir kokius reikėtų stiprinti. Šiuo metu daugiausiai su Lietuvos tautinio olimpinio komiteto atstovaujamais sportininkais dirbantis A. Liachovičius tikina, kad mentalinis pasirengimas yra ne mažiau svarbus už visus kitus ir norinčius jį sustiprinti nuteikia ilgam darbui – paruošti psichologiškai tvirtą olimpietį gali trukti ir 3-4 m.
Visų pirma, kas tai yra sporto psichologija ir ką veikia sporto psichologas?
Pasakojimą, kas tai yra sporto psichologija aš visada pradedu nuo to, kad sporto psichologai dirba su sveikais sportininkais. Mūsų tikslas – pagerinti sportininkų mentalinius įgūdžius ir sugebėjimus, tokius kaip mąstymas, dėmesio procesai, reakcija, atmintis, išmokimas. Taip pat stengiamės padėti sportininkams labiau mėgautis sportu ir pasiekti maksimalių rezultatų.
Kaip vyksta darbas su Jūsų klientais?
Visų pirma, mes daug kalbame. Taip pat atliekame specialias užduotis, kurių metu pamatome, kurioje vietoje vyksta sudėtingesnis sprendimo priėmimas, kur atsiranda dvejonės ir t.t. Periodiškai peržiūrime vaizdo įrašus iš rungtynių ir treniruočių, analizuojame juos. Taip pat sportininkai nuolat pildo psichologinį žurnalą – vertiname jame surašytas pastabas, stebime, kas keičiasi, lavinant tam tikrus naujus įgūdžius, ir pan.
Kas dažniausiai kiša koją profesionaliems sportininkams?
Labiausiai geriems rezultatams trukdo priešstartinis jaudulys, kurį, stipresnį ar silpnesnį, jaučiame visi, prasta dėmesio koncentracija, streso valdymas. Taip pat dažnos įvairios baimės, negebėjimas išbūti „čia ir dabar“. Kartais kliūtimi gali tapti konfliktai su treneriais, komandos nariais – šių problemų sprendimų taip pat galima ieškoti su sporto psichologo pagalba. O viena svarbiausių kliūčių, nuo kurios sprendimo vertėtų pradėti psichologinių įgūdžių tobulinimą, yra negebėjimas analizuoti savo patirties. T. y., reikia iš giliau žiūrėti, kas nutiko, jei sportininkui nepasisekė. Neužtenka konstatuoti, kad „koją pakišo psichologiniai niuansai“. Ir iš patirties žinau, kad, kai susitikimų pradžioje prašau sportininkų pagalvoti, o kas išsamiau yra tie psichologiniai momentai, jie negeba to įvardinti. Ir, tiesą pasakius, patirties analizavimo įgūdis nėra labai greitai išmokstamas.
Motyvacija. Kaip ją susigrąžinti?
Aukšto meistriškumo sportininkams, iš sporto užsidirbantiems savo atlyginimą, su motyvacija būna mažiau problemų. Tačiau visiems kitiems motyvacija dažnai kelia rūpestį. Svarbu suprasti, kad motyvacijai didelę įtaką daro teisingai išsikeltas tikslas. Dažnu atveju sportinė siekiamybė būna sulieknėti ar užsiauginti raumenų. Įgyvendinti tokį tikslą užtruks iki pusmečio, todėl gali nutikti taip, kad vieną dieną motyvacija pradės vis labiau kristi. Tolimi ir daug jėgų reikalaujantys tikslai yra sunkiai pasiekiami, todėl juos reikia skaidyti į mažesnius tikslus, pvz., numesti kilogramą per savaitę. Sportinę motyvaciją palaiko ir orientavimasis ne tik į išorines, bet ir į vidines naudas. Kraunantis sportinį krepšį, reikėtų mąstyti apie tai, kaip gerai fiziškai ir dvasiškai jaučiamės po treniruotės: lengvi, atsipalaidavę, pasikrovę energijos, geros nuotaikos, o svarbiausia – įveikę save, prasmingai praleidę laiką. Sportuojant išsiskiria laimės hormonai serotoninas ir malonumo hormonas dopaminas, todėl nepamirškite, kad po sporto jūs tikrai pasijusite geriau nei prieš jį. Motyvacijos gali suteikti ir tai, kad po mėnesio aktyvaus sportavimo, mes nebedūstame lipdami laiptais arba galime greičiau minti dviratį, važiuodami į kalną – tai irgi mūsų pergalės.
Dažnai kalbame apie motyvaciją, bet verta pakalbėti ir apie nuovargį ar perdegimą. Rūta Meilutytė iškovojo pasaulio čempionato medalį, į sportą sugrįžusi po ilgos pertraukos. Ką toks poilsis gali suteikti sportininkui?
Reikėtų atskirti poilsį ir atsitraukimą. Tai, ką padarė Rūta, yra atsitraukimas nuo sporto ir grįžimas į jį. Deja, tokių pavyzdžių Lietuvoje nėra labai daug buvę ir būtų sunku apie tai komentuoti iš mokslinės pusės. Tačiau kiekvienas iš mūsų turėtų daryti taip, kaip jam atrodo geriausia, nes tik tai suteiks džiaugsmo ir motyvacijos.
Tuo tarpu poilsis yra lygiai toks pat svarbus sporte kaip ir treniravimasis, o kai kurioje literatūroje pabrėžiama, kad jis net yra svarbesnis dalykas. Dažnai aukšto meistriškumo sportininkai būtent to poilsio ir pagaili savo kūnui. Todėl poilsį profesionalams reikėtų lygiai taip pat planuoti kaip ir treniruotes.
Kalbino: Karina Vladičkė
Nuotraukos: A. Liachovičiaus asmeninio archyvo nuotr.
Favoritams iššūkį metę Lietuvos krepšininkai – Europos jaunimo vicečempionai