„Ateina metas, kai reikia priimti sprendimą, kur sutelkti savo jėgas ir dėmesį. Šiuo metu man svarbiausia – treniravimas. Noriu ir siekiu treniruoti tuos, kurių tikslas tapti geriausiais“, – atskleidė 45 metų Artūras Katulis, dar praėjusį sezoną rungtyniavęs Baltijos lygoje ir su gimtųjų Elektrėnų „Energija“ tapęs Lietuvos ledo ritulio čempionu.
Profesionalo karjerą dar 1997 m. pradėjęs ilgametis šalies rinktinės gynėjas ir komandos kapitonas 2013 m. įkūrė Sostinės ledo ritulio akademiją, ugdančią jaunuosius Lietuvos talentus.
Pats nuėjęs visą kelią nuo pirmųjų žingsnių ant ledo iki elitinių lygų, tarp kurių buvo ir vienas stipriausių Europoje Suomijos čempionatas, A. Katulis neslepia – norint pasiekti net ir mažiausią svajonę, reikia daug dirbti. Tačiau tai, kad įvairių šalių lygose abipus Atlanto – ir Europoje, ir Šiaurės Amerikoje – rungtyniauja nemenkas būrys ir patyrusių, ir jaunų lietuvių, yra įrodymas, kad viskas įmanoma.
„Tai maratonas. Ilgas maratonas ir tas bėgimo takas tikrai duobėtas. Reikia turėti daug kantrybės“, – neslepia A. Katulis.
Tai, jog jo įkurta akademija prisideda prie svajonių išsipildymo, įrodo, kad net šešios „Sostinės Hockey“ auklėtinės atstovavo Lietuvos moterų rinktinei praėjusią savaitę Rumunijoje vykusiame IIHF Europos tautų taurės turnyre. Jame mūsų šalies ekipa, sudaryta daugiausia iš jaunų žaidėjų, užėmė trečiąją vietą tarp keturių komandų. Estijoje surengtame to paties rango vyrų turnyre Lietuvos rinktinė irgi buvo trečia. Jos gretose žaidė Sostinės ledo ritulio akademijos treneris Paulius Rumševičius.
Kokios ledo ritulio tendencijos Lietuvoje – ar sportas populiarėja, stovi vietoje, ar susidomėjimas juo mažėja? Kalbame apie lankančius treniruotes vaikus, mėgėjų komandas, perėjimą iš jaunimo į profesionalus?, – sportlandmagazine.lt paklausė A.Katulio.
Ledo ritulys juda į priekį mažais žingsneliais. Nėra kažkokio didelio proveržio. Tačiau judesys yra. Vis daugiau vaikų atranda ledo ritulį ir būtent jie tėvus ir atveda į šį žaidimą.
Jeigu vaikų ledo ritulys auga lėtokai, tai mėgėjų ledo ritulys plečiasi daug greičiau. Mėgėjų komandos stiprėja, jų daugėja, jos aktyviai dalyvauja varžybose.
Smagu, kad mėgėjai aktyvėja ne tik centruose – Vilniuje, Klaipėdoje, bet ir regionuose. Neseniai asociacijos „Hockey Lietuva“ atstovai lankėsi Tauragėje, kur tiesiog patys gyventojai išreiškė norą turėti ledo aikštę ir ledo ritulį savo mieste.
Turime ir talentingo jaunimo, kuris anksti išvyksta iš Lietuvos ir savo svajonių siekia užsienio organizacijose. Čia taip pat yra pozityvių dalykų – jei anksčiau išvykę iš Lietuvos žaisdavo žemesniame lygmenyje, tai dabar lietuviai įsitvirtina stipriose Suomijos, Švedijos, Šveicarijos, Kanados ar JAV lygose. O kiek jų iš jaunimo lygų ateis į vyrų ar profesionalų ledo ritulį, netrukus pamatysime.
Viena yra žaisti ir konkuruoti jaunimo lygose, o visai kita istorija – įsitvirtinti vyrų ar profesionalų lygmenyje. Bet aš tikiu, kad turėsime ne vieną stiprų jauną žaidėją vyrų ledo ritulyje.
Kaip įsivaizduojate kelią nuo vaiko, atėjusio į pirmą treniruotę, iki profesionalo?
Tai maratonas. Ilgas maratonas ir tas bėgimo takas tikrai duobėtas. Reikia turėti daug kantrybės. Pirmiausia tėvams. Jie labiausiai skuba ir jiems vis atrodo, kad kažkur vėluoja. Pirmiausia reikia, kad vaikai pamėgtų žaidimą, mėgautųsi tuo, ką daro, mėgautųsi varžybomis, treniruotėmis, draugais ir savo komanda. O tai reikalauja kantrybės.
Kai vaikai pradeda lankyti ledo ritulį, o jie pradeda treniruotis tikrai anksti, būdami 3-4 metų, aš jiems palinkiu pasimatyti mūsų finalinėje sezono treniruotėje. Nes pirmiausia ir dažniausiai palūžta tėvai. Tik tiek, kad jie prisidengia savo vaikais ir sako, kad tai jie tapo nemotyvuoti lankyti treniruotes. Ir aš nuoširdžiai suprantu. Tai nėra lengva. Jeigu tėvai atlaiko pirmą sezoną, reiškia turime potencialą eiti ir toliau.
Po to būna išbandymas – varžybinis etapas. Kai tenka patirti pralaimėjimą. Tai būna skaudžiausia vėl ne vaikams, o tėvams. Praeina daug laiko, kol visi suprantame, kad norint užauginti profesionalą, reikės daug druskos suvalgyti kartu. Ir, manau, kad mums daugeliui kiša koją tai, kad šiais laikais nebeliko lojalumo savo klubui, pirmam treneriui, vyrauja tas nepasitikėjimas savo organizacija, kuri ir atvedė vaiką į šį žaidimą.
Taigi jei reikėtų apibrėžti idealų kelią tai sakyčiau taip: pradedame nuo mažų žingsnelių, be didelių pradinių lūkesčių ir ugdome pirmiausia meilę žaidimui. Jei vaikui patinka procesas ir jis demonstruoja norą treniruotis, siekti rezultatų, tuomet šeimos tikslas jį palaikyti ir padėti. Kad vaikas pasiektų profesionalo lygį, turi harmoningai susidėlioti trikampis: vaikas – treneris – šeima. Turi būti pasitikėjimas ir bendradarbiavimas.
Ar dar gajus mitas, kad ledo ritulys – pavojingas sportas? Ir kaip tą mitą paneigtumėte?
Ledo ritulys pavojingas tiek pat, kiek ir kvadrato žaidimas kieme. Tačiau mes vis dar sutinkame tėvų, kuriems atrodo, kad ledo ritulys yra ekstremalus sportas. Visgi šiuolaikiniame ledo ritulyje yra labai daug apsaugų ir vaikų ledo ritulyje traumų nėra daugiau nei kituose žaidimuose. Tėvų baimė sumažėja, kai vaikas pradeda lankyti treniruotes, žaisti varžybose ir čia jie turi progą įsitikinti, kad ledo ritulys yra labai smagus žaidimas.
Aš visuomet pajuokauju su naujokų tėvais, kad ledo ritulininkas gali tapti ir krepšininku, ir futbolininku, o štai pastarieji tapti ledo ritulininku šansų turi labai nedaug.
Lietuvos moterų rinktinė pastaraisiais metais tikrai išpopuliarėjo. Ar tai įkvepia mergaites lankyti ledo ritulį? Kokios joms suteikiamos sąlygos – ar žaidžia atskirai, ar kartu su berniukais? Kas atveda mergaites į ledo ritulį?
Mergaičių ir moterų sportas labai populiarėja visame pasaulyje. Ne tik ledo ritulyje. Didžiausios profesionalų lygos muša lankomumo rekordus ir tai tikrai turi atgarsių ir Lietuvoje. Kuo daugiau turėsime garsių žaidėjų Lietuvoje, tuo ir mūsų mergaičių daugės.
Aš didžiuojuosi, kad „Sostinė Hockey“ užaugino visą būrį talentingų jaunų merginų, kurios jau atstovauja Lietuvos moterų ir U18 rinktinėms. Jos tampa įkvėpimu jaunoms mergaitėms, kurios tik pradeda pirmus žingsnius.
Dar labai svarbu, kad dalis mūsų mergaičių ima siekti profesionalių karjeros. Kelios mūsų žaidėjos tai jau daro: Rugilė Stirnaitė – Kanadoje, Gabija Jaroševičiūtė – Suomijoje.
Labai atsargiai, bet tuo pačiu su didžiuliu tikėjimu stebime Rugilės Stirnaitės, gimusios 2010 metais, kelią. Mano manymu, ši mergaitė pasieks labai daug. Turi daug talento, atkaklumo ir tikros meilės žaidimui. Nenustebčiau, jei vieną dieną išgirsime jos vardą stipriausioje lygoje. Tai tikrai sustiprintų merginų atėjimą į ledo ritulį Lietuvoje.
O pradžioje mergaitės treniruojasi bendrose grupėse su berniukais ir varžybas taip pat pradeda žaisti bendrose komandose su berniukais. Beje, norint pasiekti geresnių rezultatų, mergaitėms būtina žaisti berniukų komandose, o po to svarbu žaidimą pradėti derinti su rungtyniavimu mergaičių ekipose.
Jums teko rungtyniauti įvairiose šalyse, taip pat ir dabar lankotės turnyruose kitose šalyse, bendraujate su jų klubais, akademijomis. Ko labiausiai galima būtų pasimokyti? O gal ir jie turi ko mokytis iš mūsų?
Kai nuvažiuojame į turnyrus Skandinavijoje, mes geriausiai pamatome ir pajaučiame ledo ritulio tradicijas ir organišką meilę žaidimui. Jie mėgaujasi žaidimu. Taip, jie nori laimėti kaip ir mes, bet tuo pačiu jie sugeba ir mėgautis. Na, mes, be abejo, visur pademonstruojame savo charakterį.
Vieną iš gražiausių komplimentų išgirdau prieš 4 ar 5 metus Suomijoje, kai su savo akademijos komanda atvykome žaisti turnyre kažkur Suomijos viduryje ir to turnyro organizatorius pasakė, kad mūsų komandos žaidėjai pagaliau panašūs į ledo ritulininkus.
Kaip vaikai pasirenka pozicijas? Pagal ką? Ar daug nori būti vartininkais, ar daugiausia puolėjais?
Dažniausiai visi nori būti puolėjais ir mušti įvarčius. Natūralu. Bet kiekvienas vaikas unikalus ir tu tiesiog matai, kad jis yra talentingas gynėjas ir toje pozicijoje jis ar ji gali save idealiai atskleisti.
Atsakant į klausimą – pirmiausia tą poziciją paskiria treneriai. Bet čia ne viskas taip paprasta. Čia tenka dar įveikti tėvų įsitikinimą. Beje, būti vartininku nori pabandyti daugelis vaikų. Jiems tai labai smagi patirtis.
Mūsų akademijoje dirba Laurynas Lubys, dar neseniai buvęs Lietuvos rinktinės ir „Energijos“ pagrindinis vartininkas. Ir tai tikrai įkvepia auklėtinius. Vaikai net numerį renkasi tokį, su kuriuo žaidė Laurynas.
Kas svarbiausia trenerio darbe? Ar kiekvienas ledo ritulininkas gali būti treneris?
Noras išugdyti, užauginti sportininką. Meilė, aistra savo darbui. Sugebėjimas matyti detales. Kantrybė. Ne, ne kiekvienas. Man pačiam reikėjo ne vienerius metus kovoti su žaidėju savyje, kol galiausiai tapau treneriu.
Į Sostinės ledo ritulio akademiją atvažiuoja nemažai užsienio specialistų. Ką jie pamato? Kaip vertina mūsų lygį, sąlygas?
Vaikų lygmenyje mes galime konkuruoti. Turime jaunų trenerių, kurie siekia žinių ir jiems patinka treniruoti. O trūksta infrastruktūros ir tiesiog geresnių sąlygų treniruotėms vaikams. Tiksliau, mums reikia daugiau prieinamų sąlygų. Štai Suomijoje šalia ledo arenų praktiškai visur yra futbolo stadionas. Ledo arenos nebūtinai yra dideli kompleksai. Tai gali būti paprasta vienos ledo aikštės arena su keliomis medinėmis tribūnomis. Bet šios arenos šiltos ir jų yra daug.
Tekstas: Mariaus Grinbergo