Tegul pakelia ranką tie, kurių šio užsitęsusio karantino metu niekad neapniko niūrios nuotaikos, apatija ir tingulys. Juk negali išeiti, bendrauti, įprastai dirbti, galbūt – ir uždirbti. Kaip išsklaidyti niūrias mintis ir neapleisti savo dvasinės ir su ja labai susijusios fizinės sveikatos, patarti gali sporto psichologė Aistė Žemaitytė, pirmoji šios specialybės atstovė 2016-aisiais lydėjusi Lietuvos olimpinę rinktinę į Rio de Žaneiro žaidynes, išugdžiusi būrį Lietuvos sporto žvaigždžių, aktyviai dalyvaujanti ir mokslinėje veikloje.
Kaip kovoti su vis gilėjančiu nerimu – karantinas pratęstas, niekas nesikeičia, o rasti kažkokios prasmės kiūtant namuose vis sunkiau?
Pirmiausia būtų įdomu išsiaiškinti, kokia to nerimo kilmė. Ji gali būti sąlygota tam tikrų cheminių procesų, gali būti hormonų sutrikimas – tai ypač būdinga moterims dėl skydliaukės problemų. Bet gali būti nerimas tiesiog dėl to, kad stinga įprastinės veiklos. Judėti, bendrauti draudžiantis karantinas, apribojantis daugybę kasdienių veiklų sukelia diskomfortą ir nerimo jausmą. Kai kurie žmonės, norėdami jį numalšinti net griebiasi alkoholio, bet taip kenkia patys sau – alkoholis nerimo lygį tik padidina.
Tikrai galima suprasti tuos, kurie dabar jaučiasi labai blogai. Atrodo, kiek gi galima – viena banga, antra, dabar kalbama jau apie trečią, skiepytis ar nesiskiepyti patiems, skiepyti vaikus, dirbsiu ar nedirbsiu? Neretam pandemija palietė ir tą sritį, kuri garantuodavo bent jau finansinį saugumą. Yra daugybė klausimų, kuriuos žmonės sau užduoda ir šiai dienai neturi atsakymo. Paprasčiausias variantas, ką daryti su nerimu – pažvelgti sau vidun ir atsirinkti, kas jį sukėlė, kada jis tapo toks ryškus, kad pradėjo trukdyti gyventi. Niekur be šio atsakymo nedingsim. Jei tai – fizinės priežastys, pokyčiai organizme – sprendimo keliai vieni, bet, jei nerimas kyla dėl tų gausybės neatsakytų klausimų, galime bandyti jį sumažinti kitaip. Tam yra kelios efektyvios formos.
Kokios?
Momentinę pagalbą suteikia vaistai, bet laikui bėgant jie pradeda nebeveikti, riekia didinti jų kiekį, o, žinome, kad kiekvienas vaistas turi pašalinį poveikį. Galima išbandyti meditacijas arba relaksacijas, yra puikių šių sričių specialistų, reikėtų konsultuotis su jais. Šie užsiėmimai dviem trims valandoms atšviežina organizmą – tie, kurie praktikuoja, tą puikiai žino. Žinoma, problemos tai neišsprendžia, bet būseną palengvina.
Dar viena puiki nerimo malšinimo priemonė yra sportas. Nerimas pirmiausia sunaudoja mūsų energetinius resursus. Jis atsiranda dėl to, kad aktyvuojama mūsų vegetacinės nervų sistemos simpatinė dalis – ją naudojame tada, kai turime kažką veikti, atlikti užduotį, dirbti fizinį ar protinį darbą. Jei kamuoja nerimas, tas aktyvacijos lygis tampa per aukštas, o tada sunku susikaupti, sunku padaryti darbus, nes viskas krenta iš rankų. Sportas šitą per didelę energiją padeda nuimti. Jis veikia švytuoklės principu. Jei nerimo apimto žmogaus širdies pulsas – apie 90 dūžių per minutę, sportuojant jis užkyla iki 120 ar 150, ir jau tada automatiškai grįžta į normą – ateina ramybė. Taip jau yra, kad po ypač aukšto įtampos lygio sistema persijungia į poilsio režimą. Žinoma, iš esmės taip nepabėgame nuo to, kas sukėlė nerimą, bet galime nuo jo pailsėti.
Jei sportą renkamės kaip priemonę pykčiui, liūdesiui ar nerimui malšinti, jis dar papildomai paskatina mūsų vykdomųjų funkcijų aktyvaciją. Kitaip tariant, ne tik aprimstame, bet ir suaktyviname prefrontalinio kortekso veiklą, kuri skirta, kad geriau valdytume dėmesį, spręstume problemas, toleruotume situaciją, kontroliuotume impulsus ir efektyviau priimtume sprendimus. Gali būti, kad tai, kas prieš sportuojant atrodė beviltiškas reikalas, po to jau atrodys kaip problema su išeitimi. Pagerėjusios vykdomosios funkcijos gali padiktuoti atsakymus į nerimą kėlusius klausimus. Tai gali padėti, kai pasikeitus tam tikroms gyvenimo sąlygoms pristingame adaptacinio mechanizmo – nebepajėgiame prisitaikyti. Taip, vienas gyvenimo etapas baigėsi, bet yra kiekvienam tinkamas kelias ir už šios pabaigos. Nes – dažnai būna – kai daug frustracijos ir tolerancija maža, labiau linkstame dejuoti, kaip blogai, o ne žiūrėti, ką kaip daryti. Juk gyvenimas tuo nesibaigia.
Kitaip tariant, sportas šiuo atveju galėtų būti vaistas nuo visų ligų?
Jis galėtų pagelbėti (šypsosi). Kaip ir joga, kuri šiandien jau priskiriama prie sporto bei turi ir savo meditacijos šaką. Sportas išties naudingas, nes ne tik pailsina, bet ir, kaip minėjau, suaktyvina vykdomąsias funkcijas. Įvairiausiais tyrimais patvirtinta, kad sportuodami galime padėti sau išspręsti įvairias aptartas problemas.
Bet kaip prisiversti sportuoti, jei jau su pertraukomis metus mažai išjudame iš namų?
Prisiversti ypač po to, jei sportuoti nebuvo galimybių, o dabar net ir kūnas nebelabai patinka, savęs truputėlį gėda, yra gana sudėtinga. Tačiau čia taip pat yra receptų, kaip sau padėti. Reikia žinoti, dėl ko tą darai, kad jausiesi geriau, nes pailsėsi nuo nerimo, įtampos. Svarbus motyvas judėti turėtų būti ne klausimas „kaip aš atrodau?“, o kitas – „ar nepavargau nuo nuolatinės įtampos ir dirglumo, ar nenorėčiau kitokios būsenos?“ Tad jei atsakote į jį „taip, pavargau“, gal verta pakilti iš savo patogaus fotelio? Ypač dabar, kai jau galima judėti lauke be kaukių, nes sportuojant kvėpuoti su kauke nebuvo paprasta. Į pirmą treniruotę reikėtų nueiti nekeliant sau per didelių reikalavimų.
Išmokime pastebėti pozityvius pokyčius, kurie atsirado pasportavus. Tai – saldus nuovargis, kuris leidžia geriau miegoti, pasididžiavimas savimi – aš tai padariau! Kas kad pirmą kartą padariau nedaug, bet iki tol visą mėnesį tik kalbėjau ir niurnėjau, jog ir to negaliu, ir kito negaliu, nes tingiu, nes nėra prasmės, bet šiandien ėmiau ir padariau! Pozityvus atliktos veiklos vertinimas leidžia lengviau pakilti kitai treniruotei. Paskui, jei nesustojate, po ketvirtos ar penktos treniruotės tai jau tampa nebesunku, džiugina lengvos kojos, lengvos rankos. Jei tuo pasidžiaugsite, pasidalinsite su kitais, jog užsibrėžtą programą įgyvendinate vis lengviau, motyvacija tęsti dar labiau stiprės.
Siūlyčiau vakare pamąstyti, ką per dieną nuveikėte, jei sportavote, pagalvokite, kaip jaučiasi kūnas ir pagirkite save. Pradėjau, įveikiau tą sritį, kuri mus reguliuoja automatiškai ir „įjungiau“ valios režimą – tą, kuris mus daro žmonėmis, dėl kurio mūsų elgesys tampa nebe instinktyvus, stichiškas, o racionalus, tikslinis, apgalvotas. Mums rinktis, ar leisime savo vidinei kiaulei toliau voliotis pataluose, ar pasakysime: pats kuriu savo ateitį, likimą ir pradėsiu nuo šiandien. Būtinai save pagirkite, pasidžiaukite, net pasididžiuokite mažais pasiekimais. Gėda, nes pergalės per mažos? Taip, gal nepagerinote pasaulio maratono rekordo, o tik apibėgote stadione tris ratus, bet tai yra JŪSŲ pasiekimas! Ypač, jei to nedarėte anksčiau ar nedarėte to jau ilgą laiką, o dabar ėmėte ir įveikėte. Dėkingumas sau, pasididžiavimo jausmas išskiria papildomų laimės hormonų, motyvacija vėl dieną pradėti aktyviai ir sportuoti tik didėja. Motyvacija, prasmės įžvelgimas, pasidžiaugimas ir pokyčių pastebėjimas, pasidalijimas tuo su kitais – juk labai paprastas tas receptas?
Tekstas: Laimos Stundžaitės
Nuotraukos: iš asmeninio archyvo, pexels.com
Čempionų lygos atkrintamųjų reitingas: slogus Leipcigas ir uraganiniai puolėjai