Istorija. Kai pirkiniai nuvilia: Liverpool nesėkmės perėjimų lange

Startavus šių metų tarpsezonio perėjimų langui ekipos vėl dairosi naujų futbolininkų, kurie sustiprintų sudėtį. Tiesa, apstu atvejų, kuomet sumokėti dideli pinigai už futbolininką būna išleidžiami veltui, kadangi pirkinys nepateisina vilčių. Prieš beveik 20 metų tokį juodą periodą, kuomet visi brangūs naujokai nuvylė, išgyveno šių metų Čempionų lygos finalininkė „Liverpool“.

2012 m. atliktas tyrimas parodė, jog Anglijos ekipos, mokančios didžiausias algas žaidėjams, dažniausiai finišuoja aukščiau nei mokančios mažiau. Nuo 2003 iki 2012 m. didžiausius atlyginimus mokėjusios „Chelsea“ bei „Manchester United“ vidutiniškai finišuodavo antroje vietoje ir pagal šį rodiklį pirmavo tarp  58 Anglijos profesionalių komandų. Po šio tyrimo paaiškėjo, jog net 92% komandų Anglijos piramidėje finišuodavo panašioje vietoje, kurioje buvo ir pagal sumokamas algas tarp visų ekipų.

Palyginimui, žvelgiant į žaidėjų perėjimų sumas, vos 16% ekipų užimdavo panašią vietą, kokioje buvo pagal išleidžiamus pinigus perkant futbolininkus 1978-1997 metais. Išvada tokia, jog žymiai dažniau galima nuspėti ekipos vietą lentelėje pagal algas futbolininkams, o ne pagal išleistus pinigus įsigijant žaidėjus. Nors nuo atliktų tyrimų praėjo nemažai laiko, ir dabar apstu atvejų, kuomet klubai iššvaisto didelius pinigus talento neturintiems futbolininkams, o ekipų negelbėja ir turimos dešimtys skautų.

Puikus pavyzdys blogų veiksmų perėjimų lange – “Liverpool” ekipos juodas periodas 1998-2010 metais. Per šiuos dvylika metų ekipą treniravo strategai Gerardas Houllier bei Rafaelis Benitezas. Abu jie pirkiniams išleisdavo didžiulius pinigus, o ekipa per tą laiką nė karto rimtai nepretendavo į Anglijos „Premier“ lygos titulą. Geriausiai šį laikotarpį iliustruoja buvęs ilgametis „Liverpool“ gynėjas Jamie Carragheris, savo autobiografijoje trumpai aprašęs kelis ekipos pirkinius:

·       „Seanas Dundee niekada nebuvo „Liverpool“ futbolininkas.“ (2 mln. eurų 1998-aisiais kainavęs puolėjas prieš persikeliant į Angliją rungtyniavo Bundesligos „Karlsruher“ klube, kur įmušė net 36 įvarčius, tačiau Anglijoje nė karto nepradėjo rungtynių startinėje sudėtyje ir paliko klubą po 13 mėnesių.)

·       „Pirkinys, kurio visiškai nevertinau buvo Sanderis Westerveldas. Maniau, tai buvo vidutinis vartininkas, įsivaizdavęs esąs Gordonas Banksas.“ (Vienas įsimintiniausių 4 mln. eurų 1999-aisiais kainavusio olando epizodų buvo kamuolio įsimušimas į savus vartus 2000 m. akistatoje su „Chelsea“. Šeštadienį panašią nesėkmę teko išgyventi ir dabartiniam „Liverpool“ vartininkui Loris Kariusui.)

·       „El-Hadji Dioufo bei Salifo Diao vardai iki dabar šiurpina „Liverpool“ sirgalius iš baimės. Dioufas visiškai neturėjo greičio. Ar prisimenate, kai mokykloje reikėdavo rinktis žmones į futbolo komandą? Mes darėme tą patį Liverpulyje ir Dioufas visada likdavo stovėti paskutinis nepasirinktas. Aš surėkiau treneriui Houllier: „Jūs sumokėjote 10 milijonų eurų už jį ir niekas jo nenori savo komandoje.“

·       „Jei Dioufas buvo nusivylimas, Diao buvo katastrofa.“ (4 mln. eurų kainavęs atraminis saugas sužaidė nemažai rungtynių už pirmąją komandą, tačiau jau po pirmosios treniruočių savaitės klube, Stevenas Gerrardas, kaip teigė savo biografijoje, žinojo, jog senegalietis yra per prastas šiam lygiui.)

·       „Diao, deja, net nebuvo blogiausias 2002-ųjų vasaros pirkinys. Gerardas Houllier taip pat įsigijo Bruno Cheyrou…“ (Pačio trenerio Cheyrou buvo pramintas „naujuoju Zidane‘u“, tačiau saugas visiškai nepateisino vilčių. Per dvejus metus klube prancūzas ilgą laiką sėdėjo ant suolo ir įmušė du įvarčius. Saugas vėliau patraukė į gimtinę, kur ir baigė karjerą.)

·       Apie Djibrilį Cisse, klubui kainavusį rekordinius 15 mln. eurų 2004-aisiais: „Jis turėjo būti stiprus, gerai baudos aikštelėje žaidžiantis puolėjas, tačiau nebuvo nė vienu iš jų.“

·       „Didžiausias nusivylimas buvo Fernando Morientesas, jis aikštėje niekur nespėdavo.“ (Ispanų puolėjas per 61-erias rungtynes pasižymėjo vos 12 kartų ir po 16 mėnesių klube grįžo į tėvynę)

Kai Rafaelis Benitezas 2004-aisiais pakeitė Gerardą Houllier, rašo Carragheris, ispanas atvyko į prastą, permokėtų futbolininkų ekipą su dideliais siekiais. Deja, naujasis strategas žaidėjų rinkoje sėkme nepranoko savo pirmtako Houllier. Carragheris autobiografijoje mažiau peikia Benitezą, galbūt, todėl, jog knyga buvo išleista ispanui dar vadovaujant ekipai, tačiau stratego pinigų švaistymas taip pat buvo įsimintinas.

2008-aisiais Benitezas Londono „Tottenham“ ekipai įteikė 23 mln. eurų čekį už puolėją Robbie Keane‘ą. Faktas, jog airis buvo užkietėjęs „Liverpool“ fanas itin negelbėjo. Praėjus vos šešiems mėnesiams Benitezas nusprendė, jog Keane‘ui vietos ekipoje nebėra ir grąžino atgal jį į „Tottenham“ (kurie taip pat vėliau gailėjosi jį vėl nusipirkę) už 14 mln. eurų. Traukinių kompanija „Virgin“ netrukus išplatino reklamą, kurioje buvo rašoma: „Maršrutas Liverpulis – Londonas, grįžk greičiau negu Robbie Keane‘as“.

Nepaisant visų pirkinių, Houllier-Benitezo eroje geriausi ekipos futbolininkai buvo Stevenas Gerrardas, Michaelas Owenas bei minėtasis Jamie Carragheris – žaidėjai už kuriuos klubas nemokėjo nieko. Taip pat prie gero ekipos žaidimo nemažai prisidėjo dar viena klubo legenda, gynėjas Sami Hyppia. Suomis ekipai kainavo vos 3 mln. eurų. Trumpai tariant, žaidėjų kokybės ir kainos santykis skyrėsi visiškai.

2009-ųjų spalį, po Benitezo šeštosios ir paskutinės vasaros klube, laikraštis „Sunday Times“ suskaičiavo nuostolius. Per šešerius metus ekipoje, strategas iššvaistė 140 mln. eurų daugiau, negu gavo už parduotus futbolininkus. Palyginimui, „Manchester United“ vadovavęs Seras Alexas Fergusonas išleido vos 30 mln. eurų, o „Arsenal“ strategas Arsene‘as Wengeras sugebėjo ekipai atnešti net 30 mln. pelno žaidėjų rinkoje. Per tą laiką „Man United” iškovojo tris lygos titulus, o „Liverpool“ – nė vieno.

Netikėta, tačiau Benitezas 2005-2009 m. sugebėjo išleisti daugiau pinigų nei turtingoji Londono „Chelsea“. Spaudos konferencijose ispanas vis guosdavosi, jog sunku kovoti su klubais, turinčiais daugiau lėšų.

Fergusonas po kurio laiko teigė, jog nematė jokios strategijos Benitezo veiksmuose žaidėjų rinkoje. Buvusį trenerį, pribloškė, kad Benitezas spaudos konferencijose sakydavo neturįs pinigų naujiems futbolininkams. Fergusonas autobiografijoje teigė: „Jam buvo duota užtektinai lėšų. Jį nuvylė ne finansai, o žaidėjų kokybė. Išskyrus Fernando Torresą bei Pepe Reiną, tik keli futbolininkai buvo „Liverpool“ standarto. Buvo ir sunkiai dirbančių, kaip Javieras Mascherano ar Dirkas Kuytas, tačiau jie nebuvo aukščiausios klasės.“

Benitezo nesėkmės Liverpulyje buvo užgožtos vienos nakties Stambule – 2005-ųjų Čempionų lygos finale, kai atsilikinėdama trimis įvarčiais, ekipa, drastiškai pakeitė taktiką per pertrauką ir nugalėjo Milano klubą. Visgi, tai, kas nustato tikrąjį ekipos lygį, yra nacionalinės pirmenybės. Ir Benitezas, ir Houllier nesugebėjo laimėti „Premier“ lygos išleidę didelius pinigus. Žaidėjų rinkoje viską lemia, kaip teigė Carragheris, įgūdis menkas lėšas išleisti tinkamiems futbolininkams, ką puikiai buvo įvaldžiusi Sero Alexo Fergusono treniruojama ekipa iš Mančesterio.

Tekstas: Lauryno Puikio, pasinaudota ištraukomis iš knygos „Soccernomics”
Nuotraukos: Scanpix