Dviratininkė olimpietė Daiva Tušlaitė-Ragažinskienė net ir baigusi savo profesionalės karjerą, dviračio iš savo gyvenimo nepatraukė. Netgi priešingai – namuose ji turi trijų skirtingų disciplinų dviračius ir ją vis dar galima išvysti įvairiose varžybose tiek Lietuvoje, tiek užsienyje.
Apie savo meilę dviračiams, sportu gyvenančią šeimą bei gyvenimo vertybes ji papasakojo „Sportlandmagazine.lt“.
Važinėjate kalnų (MTB), plento ir „gravel“ dviračiais – kiek dėmesio skiriate šioms disciplinoms?
Namuose stovi trys dviračiai visoms disciplinoms. Mažiausiai dėmesio gauna MTB sritis – šiemet šiuo dviračiu startavau tik tris kartus. Buvo suplanuotos tikrai rimtos daugiadienės kalnų dviračių lenktynės Andoroje birželio mėnesį, kur turėjome važiuoti poroje su komandos draugu, tačiau abiem dėl tam tikrų traumų išvykti nepavyko.
Važinėju tik mėgėjiškai, laisvu nuo darbo laiku. Dažniausiai su plentiniu dviračiu. O kitus dviračius keičiu priklausomai nuo varžybų. Galima sakyti, kad, pavyzdžiui, savaitė iki „gravel“ varžybų, persėdu ant „gravel“ dviratuko „apsiprasti“.
Kuo skiriasi šios disciplinos – ar yra kuri nors, reikalaujanti kitokių savybių?
Iš esmės, skiriasi kelio danga, trasos sudėtingumas. Plento varžybos, treniruotės vyksta asfaltuotais dviračių takais, keliais, gatvėmis. Daugiausiai techniškumo turbūt reikalauja MTB lenktynės. Ten nuolat pasitaiko staigių posūkių, balų, siaurų miško takelių, akmenų, šaknų. Kartais reikia greit galvoti, pasirinkti teisingą trajektoriją. Dviratis paprastai turi papildomus amortizatorius, kas palengvina pravažiavimą sudėtingesnėse vietose ir suteikia daugiau komforto dviratininkui.
„Gravel“ dviratis universaliausias – juo gali minti tiek plentu, tiek žvyrkeliais ar miško takeliais. Nuo plento dviračio jis skiriasi padangų pločiu, todėl juo važiuojant plentu greitis būna lėtesnis nei plentiniu dviračiu. Tačiau „gravel“ dviratis suteikia daugiau galimybių važiuoti ieškant įvairesnių ir įdomesnių maršrutų su skirtinga kelio danga.
Jūsų vyras užsiima motociklų sportu. Ar domitės jais? Ar galima sakyti, kad sportas yra nuolatinis šeimos palydovas?
Galiu teigti, kad esame sportininkų šeima. Vyras daug metų sportavo motokrosą. Deja, bet visų jo gražiausių pergalių neteko matyti, kadangi tuo metu dar nebuvome pažįstami. Jis yra tapęs septynis kartus Lietuvos čempionu. Planavo važiuoti ir užsienio klube, tačiau dėl įvykusios traumos taip ir nebeišvažiavo. Dabar nebesportuoja, tačiau turi elektrinį motociklą, ir kartais išvažiuoja pasivažinėti.
Kelis metus intensyviai padėjo treniruojant vaikus, jaunesnę dukrytę užsodino ant balansinio elektrinio dviratuko, kai jai buvo 2,5 metukų. Dabar 5-erių panelė jau turi rimtesnį motociklą, vakarais pavažinėja kartu su tėčiu, kartais nuvažiuoja ir į motokroso trasą. Puikiai valdo ir paprastą dviratį. Vyresnioji pasirinko žirgyną, konkūro discipliną ir yra pamišusi dėl žirgų. Mažoji retkarčiais taip pat joja. Aš motociklais nesužavėta. Kelis kartus bandžiau tiesiog pievoje prasilėkti, tiek man ir užtenka.
Neseniai dalyvavote Panevėžio miesto bėgime. Ar patinka bėgioti? Kiek svarbu jums išlikti aktyviai, dalyvauti savo miesto renginiuose, galbūt ir rodyti pavyzdį vaikams?
Panevėžio miesto gimtadienyje paprastai nedalyvauju, kituose miesto renginiuose irgi retai. Dėl laiko stokos, dėl to, kad pačiai itin aktyvūs sezonai būna dviračių varžybose. Turbūt būčiau praleidusi ir informaciją apie bėgimą, tačiau man parašė bėgimo klubo narys Tomas ir paklausė, ar galėčiau prabėgti už miestą nors kelis kilometrus. Sutikau paskutinę akimirką. Man dviračiai ir bėgimas pinasi tarpusavyje. Paprastai pabėgioju tik žiemos pasiruošimo metu, bet ne itin daug. Bėgime dirba kitas raumenynas. Esu pratusi minti pedalus, todėl bėgti man nėra lengva. Reikia „įsivažiuoti“. Dukrytė Ema mielai šventėje prabėgo vieną ratuką (400 m) kartu su manimi. Ji visada mielai daro kas susiję su sportu, jei tik darai tai kartu. Man labai svarbu, kad dukros būtų aktyvios, sportuotų. Neturiu ambicijų, kad būtinai tai turi ateityje išaugti į profesionalų sportą.
Kiek svarbu man pačiai išlikti aktyviai? Manau, tai jau mano gyvenimo būdas ir didžiausias pomėgis. Sportuoju nuo 12 metų. Po darbo tiesiog gulėti ant sofos negalėčiau. Tad renkuosi minti dviratį, kas yra ir tarsi savotiška terapija pailsinti galvą nuo rutinos ir dienos darbų.
Tekstas: Dominyko Genevičiaus
Fizinio ugdymo pamokos padeda vaikams „mokytis daugiau ir geriau“