Diana Lobačevskė – tituluota Lietuvos maratono bėgikė, ne vieno prestižinio bėgimo nugalėtoja, užėmusi 12-ąją vietą Rio de Žaneiro olimpinėse žaidynėse.
Maratonininkė pripažįsta, kad be sporto savęs neįsivaizduoja.
„Dabar, kai esu traumuota, suprantu, koks mano gyvenimui svarbus yra sportas. Nors sportuoti nėra lengva, bet kai negaliu niekur išbėgti, tada jaučiuosi labai blogai, tiesiog nebūnu savimi. Privalau kasdien išlieti savo prakaitą. Sportas man davė viską – daug keliavau, daug pamačiau, sudalyvavau įvairiausio rango varžybose. Pastarieji metai man buvo sėkmingi, todėl dabar jaučiuosi pakylėta. Sulaukiu daug kvietimų iš viso pasaulio, tik apmaudu, kad šiuo metu nemažai tenka atsisakyti dėl traumos”, – kalbėjo bėgikė.
Maratonas – nelengva ir daug mėnesių ar net metų sunkaus darbo reikalaujanti lengvosios atletikos rungtis. Bet kasmet Lietuvoje bėgiojančių žmonių daugėja, o pati D. Lobačevskė pabrėžė, kad bėgimas yra kaip liga, nuo kurios nesinori pasveikti.
„Aš bėgioju kiekvieną mielą dieną. Dažniausiai poilsis būna tik sekmadieniais. Tik per atostogas per dieną bėgioju ne du, o vieną kartą. Tos treniruotės, ypač ruošiantis maratonams, būna labai įvairios. Nėra taip, kad bėgi per mėnesį 800-900 km ir daugiau nieko nedarai. Treniruotės vyksta įvairiais tempais, įvairiomis kryptimis. Yra bėgimai į kalną, nuo kalno, šuoliukai, bendras fizinis pasirengimas. Maratonui ruoštis kartais tenka keturis mėnesius”, – teigė ji.
Kadangi treniruotės susideda iš daugybės įvairių pratimų ir užduočių, sportininkė išskyrė sunkiausią ir mėgstamiausius treniruočių elementus.
„Labiausiai per treniruotes nemėgstu bėgti trumpų distancijų. Man tenka bėgti 20 kartų po 500 m su 40 sek. poilsiu. Ši užduotis mane labiausiai nervina, todėl prieš jas reikia labai susikaupti, – sakė D. Lobačevskė. – O labiausiai patinka 10, 15 km bėgimai tam tikram laikui, ilgi krosai”.
Bene svarbiausias dalykas sporte – motyvacija. Norint pasiekti savo tikslus reikia nugalėti ne tik priešininkus, bet ir save.
„Motyvacija turi atrasti kiekvienas pats savyje. Pagrindinė motyvacija – nusistatytas tikslas. Betikslis bėgiojimas man pačiai būtų neįdomus. Pavyzdžiui, išsikeliu tikslą įveikti maratoną per 2 val. 26 min. ir ties šiuo tikslu ir dirbu su treneriu. Motyvacija dingsta galbūt tik tada, kai nepavyksta savęs realizuoti varžybose. Kai nebūna mano diena. Vienintelis stabdis man gali būtų tik trauma”, – patirtimi dalinasi D. Lobačevskė.
Pastaruoju metu Lietuvoje plinta sveikos mitybos virusas. Viešoje erdvėje atsiranda vis daugiau pranešimų su įvairiausiais pasiūlymais, receptais, produktų įvertinimais bei kalorijų skaičiavimais. D. Lobačevskė sutinka, kad mityba rūpintis yra būtina, bet pasitikėti kiekvienu patarimu neverta – kiekvienas žmogus turi rasti sau tinkamą planą.
„Anksčiau galvodavau, kad mityba man visiškai nėra svarbi, valgiau ką noriu, bet tuomet pajutau, kad savijauta yra visai kitokia – bloga. Visą dieną prisivalgiusi, kitą rytą jausdavausi apsunkusi. Dabar jau suprantu, kad mityba yra labai svarbi ir reikia tam skirti labai didelį dėmesį, nes tai gali turėti įtakos mano rezultatams. Aš leidžiu sau valgyti viską, bet, ruošiantis maratonams, aš ypatingai griežtai prisižiūriu savo racioną. Žinau, kokius produktus turiu suvartoti, kiek reikia gauti energijos ir tuo naudojuosi. Linkiu kiekvienam atrasti sau tinkamą racioną. Nereikia nieko išradinėti ir kiekvienam tiesiog reikia rasti produktus, kurie jam tinka”, – linkėjo bėgikė.
Sportininkė taip pat nusijuokė iš vandens ir kitų skysčių gėrimo mitų, pagal kuriuos, žmogui būtinai reikia iškerti tam tikrą kiekį vandens, o bėgant maratonus vanduo turi visada būti po ranka.
„Didžiausios nesąmonės yra kai žmonės bėgioja apsikarstę buteliais, arba per treniruotę būna įsikalę į galvą, kad turi išgerti litrą vandens. Žinoma, daug ką lemia oras, temperatūra, bet nereikia per prievartą gerti vandens. Jis vienodai gali pagelbėti, bet gali ir pakenkti. Žmogus turi pats pajausti, ar jam reikia vandens, ar ne. Man pačiai būdavo maratonai dideliame karštyje, kuomet išgerdavau daug vandens, tačiau buvo ir tokių, per kuriuos neišgerdavau nei lašo vandens”, – pabrėžė D. Lobačevskė.
Tekstas – Dominyko Genevičiaus
Nuotraukos – iš asmeninio herojės archyvo
Baidarininkas E. Ramanauskas: mane motyvuoja pergalės