Praėjusią vasarą Dominykas Barauskas priėmė sprendimą, kuris galėjo pasirodyti kiek netikėtas. Po kelerių metų Lenkijoje, kur gynėjas rungtyniavo tiek aukščiausioje šalies lygoje, tiek antrajame pagal pajėgumą divizione, jis sugrįžo į Lietuvą ir pasirinko tuo metu dar Pirmoje lygoje žaidusį Vilniaus rajono „TransINVEST“. Šiandien toks sprendimas atrodo daugiau nei pasiteisinęs.
Praėjusį sezoną klubas tapo Pirmos lygos čempionu, o debiutiniame TOPLYGOS sezone ne tik sėkmingai prisitaikė prie aukštesnio lygio, bet ir įsitvirtino tarp čempionato lyderių.
Pats D. Barauskas pripažįsta, kad sprendimas grįžti į Lietuvą nebuvo suplanuotas iš anksto. Vasaros žaidėjų perėjimų langas jam tapo ilgu laukimo ir nežinomybės laikotarpiu.
„Turėjau vilčių persikelti į kitą klubą, bet žaidėjų birža parodė, jog tai nebuvo taip lengva. Vis dėlto Lenkijos Pirma lyga nėra pajėgiausia, todėl ne visi ją taip vertina. Gan ilgai laukiau pasiūlymų. Jų buvo, kartu buvo ir keistų situacijų. Pavyzdžiui, viena Albanijos komanda jau buvo atsiuntusi kontrakto sąlygas, sakė, jog viskas tinka, patinka ir rytoj atsiųs kontraktą. Atėjus rytojui, nesulaukiau nė žodžio. Buvo tokia vasara, laikas bėgo. Normalu, kad laikui bėgant tu, kaip žaidėjas, jaudiniesi, nerimauji“, – prisiminė futbolininkas.
Kol laukė tinkamo pasiūlymo, gynėjas treniravosi kartu su „TransINVEST“ ekipa. Būtent tuo metu, anot jo, ir pradėjo ryškėti galimybė karjerą tęsti Vilniaus rajono klube.
„Ačiū komandai, kuri leido treniruotis kartu, nes norėjau palaikyti formą. Klubo sporto direktorius Deividas Česnauskis mane vis pakalbindavo. Vasaros pabaigoje didelio susidomėjimo iš tuometinės A lygos klubų nebuvo. Nutariau pasilikti su „TransINVEST“, nes mačiau, kad komanda tikrai laimės Pirmą lygą ir kitą sezoną kils į aukščiausiąjį divizioną“, – pasakojo D. Barauskas.
Nežinomybė – futbolininko profesijos dalis
Nors iš šalies gali atrodyti, kad profesionalūs futbolininkai be didesnių sunkumų randa naujus klubus, realybė dažnai būna kitokia. Pasak D. Barausko, pasibaigus sutarčiai su ankstesniu klubu, kartais tenka tiesiog laukti.
„Manau, kad tai šios profesijos neigiama pusė. Vieniems naują klubą pasiseka susirasti greičiau, kitiems tenka palaukti, išlaukti geresnių sąlygų. Ne visada pats pirmas pasiūlymas būna geriausias“, – sakė vilnietis.
Anot jo, tokiais momentais svarbu neprarasti kantrybės ir pasitikėti procesu.
„Pabendraujame su agentais, kitais žaidėjais. Visi pasidalina savo istorijomis, patirtimis. Tenka suprasti, jog tai yra tokia profesija, kai tokių etapų būna. Nieko nepadarysi – nesi nei pirmas, nei paskutinis“, – kalbėjo 29-erių futbolininkas.
Patirtis Lenkijoje užgrūdino
Prieš sugrįždamas į Lietuvą D. Barauskas spėjo sukaupti nemažai patirties kaimyninėje Lenkijoje. Pirmoji stotelė buvo Meleco „Stal“, su kuria gynėjas rungtyniavo Ekstraklasoje.
„Etapas Melece buvo tikrai smagus. Tai buvo pirmasis klubas užsienyje, žaidimas sparčiai augančioje Ekstraklasos lygoje. Kitas lygis, didesnis susidomėjimas. Aišku, gaila, kad patyriau tokią traumą, po kurios ilgai negalėjau sugrįžti. Gal toje lygoje būčiau praleidęs ir daugiau laiko“, – prisiminė gynėjas.
Po traumos lietuvis persikėlė į Lenčnos „Gornik“, rungtyniavusią Lenkijos Pirmos lygoje. Nors tai buvo žemesnis divizionas, pats futbolininkas pripažįsta likęs maloniai nustebintas tiek lygos lygiu, tiek futbolo kultūra.
„Lenkijos futbolas, infrastruktūra ir augantis susidomėjimas tikrai sužavėjo, todėl nusprendžiau išbandyti savo jėgas Lenčnoje. Lyga irgi labai nustebino lygiu, žiūrovų skaičiumi. Kiekviena komanda turi savo bazes, stadionus. Tikrai buvo smagu“, – pasakojo D. Barauskas.
Vis dėlto po sunkios traumos sugrįžti į ankstesnį lygį nebuvo paprasta.
„Būnant legionieriumi, iš tavęs tikimasi, jog būsi dviem galvomis geresnis. Reikėjo dirbti su savimi psichologiškai, tiek ilgai nežaidus susigrąžinti pasitikėjimą savimi. Buvo nelengvas etapas – tai žaisdavau, tai nežaisdavau. Reikėjo kovoti, supo didelė konkurencija. Visi šie dalykai, žinoma, užgrūdino. Gavau labai daug patirties. Esu dėkingas, kad turėjau tas patirtis“, – sakė D. Barauskas.
Aukštesnis lenkiško futbolo intensyvumas
Paklaustas apie dažnai minimą Lenkijos futbolo fiziškumą, gynėjas mano, kad didžiausias skirtumas slypi ne vien kontaktinėje kovoje.
„Manau, kad ir Lietuvoje yra to fiziškumo. TOPLYGOJE taip pat yra daug dvikovų. Lenkijoje yra didesnis intensyvumas. Ten visi bėga, nepamatysi nebėgančio žaidėjo. Visi be jokio poilsio bėga, spaudžia“, – teigė futbolininkas.
Anot jo, būtent dėl didesnio žaidimo tempo futbolininkai turi kur kas mažiau laiko priimti sprendimus.
„Esant didesniam intensyvumui, galbūt gali pasirodyti, jog tas fiziškumas taip pat yra didesnis. Čia, Lietuvoje, gavus kamuolį yra daugiau laiko pamąstymui, o ten tiek daug laiko nėra“, – kalbėjo D. Barauskas.
Išnykęs buvęs klubas
Dar prieš legionieriaus etapą D. Barauskas atstovavo ne vienam Lietuvos klubui, o ilgiausiai rungtyniavo tuometiniuose Vilniaus „Trakuose“, vėliau tapusiuose „Riteriais“. Gynėjas neslepia, kad stebėti, kaip vienas ryškiausių pastarojo dešimtmečio šalies klubų galiausiai išnyko iš futbolo žemėlapio, buvo skaudu.
„Žinoma, liūdna. Tai, kad klubas dingsta iš žemėlapio, Lietuvos futbolui nėra į naudą. Dar Trakų laikais buvo tikrai gerų sezonų. Rungtyniauta ir Europoje, Lietuvoje užimtos prizinės vietos. Vėliau rezultatai leidosi kiek žemyn, tačiau tai vis tiek buvo Vilniaus komanda. Kaip sakant, algas mokėjo“, – su šypsena prisiminė D. Barauskas.
Anot jo, tokiuose klubuose jauni futbolininkai turėdavo puikias galimybes augti.
„Žaidėjams buvo kur tobulėti. Dėl to yra liūdna“, – sakė futbolininkas.
Vis dėlto gynėjas pripažįsta, kad klubui priklausant vienam savininkui, tokia baigtis visada išlieka įmanoma.
„Manau, kad kai komanda priklauso vienam žmogui, visada yra tokia tikimybė. Galima buvo apie tai pagalvoti, bet negalvojau, kad tai įvyks taip greitai“, – teigė jis.
„TransINVEST“ sėkmė – ne atsitiktinumas
Praėjusį sezoną „TransINVEST“ tapo Pirmos lygos čempionu, o šiemet kol kas itin sėkmingai rungtyniauja aukščiausiame šalies divizione. Nors buvo galima tikėtis, kad komandai prireiks laiko prisitaikyti prie aukštesnio lygio, Vilniaus rajono klubas nuo pirmųjų turų įrodė galintis kautis su stipriausiomis šalies ekipomis.
D. Barauskas sako, kad pats tokiu scenarijumi tikėjo dar prieš pasirašydamas sutartį.
„Tikėjau šiuo projektu. Matau, koks yra trenerių štabas, sporto direktorius, kaip jie atlieka savo darbą. Manau, net nebūčiau čia ėjęs, jei nebūčiau šiuo projektu tikėjęs“, – kalbėjo gynėjas.
Vis dėlto futbolininkas ragina neskubėti daryti galutinių išvadų.
„Kol kas praėjo tik pusė sezono. Judame gera linkme. Tikiuosi, kad tai tęsis. Lyga labai konkurencinga. Dar labai anksti sakyti, kaip čia viskas bus“, – pridūrė D. Barauskas.
Paklaustas, kas lemia tokį sėkmingą komandos žaidimą, gynėjas vienos priežasties neišskiria.
„Manau, kad tai yra bendro paveikslo rezultatas. Nėra vieno dalyko, dėl kurio viskas taip yra. Labai gerą darbą atlieka komandą ir žaidėjus renkantis sporto direktorius. Viena yra surinkti gerus žaidėjus, kita – sulipdyti juos į komandą. Tai yra didelis trenerių štabo darbas, kuriam reikia laiko“, – sakė futbolininkas.
Anot jo, sėkmę dažnai nulemia ne vienas ryškus akcentas, o daugybė smulkių detalių.
„Yra daug mažų detalių. Reikia džiaugtis, kad kol kas jos veikia ir, tikiuosi, veiks toliau“, – teigė D. Barauskas.
Konkurencinga A lyga – naudinga visam Lietuvos futbolui
Šį sezoną A lygoje netrūksta netikėtų rezultatų, o dėl aukščiausių pozicijų kovoja gerokai daugiau komandų nei ankstesniais metais.
D. Barausko nuomone, tokia konkurencija yra tik į naudą tiek sirgaliams, tiek visam Lietuvos futbolui.
„Manau, žiūrovui tai yra labai smagu. Kas tai gali lemti – net nežinau. Biudžetai skiriasi, bet galbūt tai lemia tai, jog į Lietuvą nebebijo atvykti legionieriai“, – svarstė gynėjas.
Pasak jo, vis daugiau klubų sugeba atrasti kokybiškų užsieniečių, kurie kelia bendrą čempionato lygį.
„Bet kuri komanda gali pataikyti su legionieriumi, pritraukti įdomesnių žaidėjų ir sulipdyti gerą komandą. Manau, kad Lietuvos futbolui tai tikrai į naudą. Vėliau dar geresni klubai, čempionai gali prisikviesti Lietuvoje jau adaptaciją praėjusį žaidėją ir galbūt kažką nuveikti Europoje“, – kalbėjo D. Barauskas.
Sugrįžimas į nacionalinę rinktinę
2021-aisiais Lietuvos vyrų rinktinėje debiutavusio gynėjo sąskaitoje – 11 rungtynių. Nors pastaruoju metu kvietimų jis nesulaukė, vilties sugrįžti nepraranda.
„Rinktinė visada yra į naudą. Manau, nebūtų galima rasti žaidėjo, kuris nenorėtų vykti į rinktinės stovyklą“, – sakė futbolininkas.
Vis dėlto D. Barauskas pabrėžia, kad pirmiausia visas dėmesys skiriamas darbui klube.
„Visų pirma žaidžiu dėl klubo, viską atiduodu dėl jo. Jeigu sekasi gerai, tą dažnai pastebi ir rinktinės treneriai. Tokios mintys, kad galbūt pakvies, galvoje kirba. Nepaisant to, fokusuojuosi į darbą klube, o ten jau kaip pasiseka – taip“, – teigė D. Barauskas.
Tekstas: Dovydo Tamosyno