Dalintis „Lauko teniso teisėjas Jonas Dagys: stresas jau praeityje“

Lauko teniso teisėjas Jonas Dagys: stresas jau praeityje

Jonas Dagys pirmajame lauko teniso mače kaip teisėjas sudalyvavo būdamas vos devynerių. Šiandien Jonas yra ne tik ilgametis tarptautinės kategorijos lauko teniso teisėjas, bet ir Lietuvos teniso sąjungos teisėjų kolegijos pirmininkas. Apie teisėjavimo niuansus ir subtilybes, apie tai kaip tampama teisėju ir su kokiais iššūkiais gali tekti susidurti J. Dagys pasakoja portalui SPORTLAND MAGAZINE.

Jonai, kaip tapai lauko teniso teisėju?

Dar vaikystėje pradėjau žaisti lauko tenisą, bet jau būdamas dvylikos supratau, kad profesionaliu žaidėju tikrai netapsiu. Nežiūrint į tai, tenisas labai traukė. Apie devyniasdešimtuosius metus tėvas, kuris tuo metu buvo teniso federacijos teisėjų kolegijos pirmininkas, pasiėmė mane į Maskvą, kur vyko Kremliaus Taurės turnyras. Jis ten teisėjavo. Atsimenu tada ten kažkas įvyko. Teisėjavimas mane tiesiog užbūrė, o tas turnyras labai paveikė. Supratau, kad man patiktų tapti teisėju.

Ką darei?

Pradėjau to siekti. Lietuvoje tuo metu nebuvo jokių mokyklų, todėl mokytis reikėjo savarankiškai. Turėjau išsamiai susipažinti su lauko teniso žaidimo taisyklėmis, turnyrų reglamentais, kita tvarka, daug diskutuoti ir nagrinėti įvairias situacijas. Teisėjauti pradėjau, kaip sakoma, savo kieme – iš pradžių varžybose, vėliau turnyruose. Lauko teniso teisėjas privalo labai gerai matyti, be to turi išlaikyti teorijos ir praktikos egzaminus. Apie 89-uosius pradėjau teisėjauti, o 97-aisiais gavau savo pirmąjį ženklelį (Tarptautinės federacijos sertifikaciją).

Lauko teniso teisėjo darbas atrodo paprastas – sėdi bokštelyje ir žiūri, ar kamuoliukas palietė liniją ar ne. Kokius dar dalykus turi spręsti teisėjas korte?

Tik iš šalies atrodo, kad lauko teniso teisėjas tik kamuoliuką stebi ir skaičiuoja. Realybė yra šiek tiek kitokia. Lauko teniso teisėjas yra nuolatinėje įtampoje, nes jis turi atlaikyti labai rimtą psichologinę ir fizinę kovą tarp dviejų žmonių. Be to, jis turi sukurti visišką pasitikėjimo ir komforto zoną žaidėjams ir žiūrovams. Ypač žaidėjams. Jie turi pasitikėti kiekvienu tavo judesiu ir galvoti ne apie tai, ar palietė kamuoliukas liniją arba tinklą, ar ne, o apie pačias varžybas, kitaip sakant – nesiblaškyti.

Su kokiais iššūkiais tenka susidurti teisėjaujant?

Mano minėtas stresas ir vienišumo pojūtis yra nuolatinis palydovas. Be to, teisėjas jaučia didžiulę psichologinę atsakomybę.

Kokius įdomiausius momentus, nutikusius lauko teniso korte per tavo karjerą, atsimeni?

Panašu, kad tie įdomiausi momentai man jau yra tapę rutininiais, todėl jų ne tik kad netraktuoju kaip įdomiausių, bet net ir negaliu išskirti. Kita vertus, mačiau visko – ir pergalės emocijų, ir lūžtančių rakečių, ir pykčio proveržių, netgi muštynių.

Ar šiame darbe būna stresinių situacijų?

Kaip jau ir sakiau – stresas yra nuolatinis, tačiau labai svarbi yra bendra teisėjo būsena. Pavyzdžiui, aš kortuose jaučiuosi komfortiškai, ilgainiui ir streso patiriu mažiau. Nežinau, gal mano prigimtis tokia, bendra psichologinė savijauta? Mano vienas kolega iš užsienio po dviejų metų teisėjavimo manęs klausė, kaip man taip pavyksta? Komfortiška savijauta ateina iš susikaupimo, apgalvojimo, pasirengimo, ir, žinoma, patirties.

Su kuo iš teniso profesionalų teko bendrauti? Gal susibičiuliavote?

Esu teisėjavęs susitikimus žaidėjams, kurie tuo metu buvo, o kai kurie tuo metu nebuvo, bet šiuo metu yra tarp penkių geriausių pasaulio žaidėjų. Deja, bet kokia artimesnė bičiulystė su žaidėjais teisėjams yra tabu. Teisėjo elgesio kodekse parašyta, kad tarp teisėjo ir žaidėjo negali būti absoliučiai jokių santykių. Yra buvę atvejų, kai žmonės neišlaikydavo egzamino vien todėl, kad pietų metu, atsisėsdavo su žaidėju prie vieno stalo. Kita vertus, pavyzdžiui Lietuvoje yra sunku išlikti anoniminiuose santykiuose. Štai teisėja Lina Astrauskienė yra Ričardo Berankio sesuo. Mano paties vyresnėlis žaidžia tenisą. Tokiais atvejais vyksta nusišalinimas nuo tų turnyrų, kuriuose žaidžia artimi žmonės. Žinoma, su tais, kurie jau nebežaidžia, kurie jau yra tapę funkcionieriais ar teniso renginių organizatoriais, visada pasilabiname ir prisimename bendrą patirtį.

Kaip manai, ar R. Berankis, A. Paražinskaitė yra Lietuvos teniso šlovės zenitas? O gal teisėjaudamas jau matai ryškias ateities teniso žvaigždes?

Atsakinėti į tokius klausimus – tikrai nėra teisėjo kompetencija. Teisėjaudamas lieki bešališkas ir nesuki sau galvos dėl to, koks yra žaidėjo talentas ar sportinis potencialas. Kita vertus, net žvelgiant iš šalies, matyti, kad Ričardas yra geriausias visų laikų Lietuvos tenisininkas tarp vyrų, o moterų tarpe kol kas niekas nepranoko Linos Stančiūtės pasiekimų. Tokie dalykai greitai nevyksta, kas bus ateityje – žiūrėsime. Ar turėsime aukšto lygio žaidėjų sunku prognozuoti dar ir dėl to, kad jei 14-metis gerai žaidžia, tai nereiškia, kad suaugęs jis vis dar norės žaisti tenisą, ar tiksliau sakant, visą gyvenimą paskirti šiam žaidimui. Tenisininkų psichologinis krūvis yra alinantis. Žmonės dažnai neatlaiko. Vieną dieną jie tiesiog nebenori žaisti.

Ar pats dažnai pažaidi tenisą?

Retai. Nors vaikystėje intensyviai lankydavau treniruotes, priklausau tai kategorijai teisėjų, kurie beveik nežaidžia patys. Pažaidžiu kelis sykius per metus. Gal pastaruoju metu šiek tiek dažniau, nes mano sūnus lanko teniso treniruotes, ir vis kalbina mane pažaisti. Tai man tinkamas varžovas, šešiametis (juokiasi). Bet man patinka!

Ačiū už pokalbį.

Tekstas: SPORTLAND MAGAZINE
Nuotraukos: iš asmeninio J. Dagio archyvo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

Susiję straipsniai

Sekantis straipsnis:

Nugalėtojų pasirinkimas. Išbandyk ir tu!

Važiuokite žemyn, kad matyti sekantį straipsnį