„Nei darbas, nei hobis, o gyvenimo būdas“, – apie savo atsidavimą žirgams ir konkūriniam jojimui kalba vienas pirmaujančių Lietuvos ir Vidurio Europos lygos žirginio sporto konkūrininkų Andrius Petrovas. Prieš beveik 10 m. įkūręs savo vardo jojimo centrą, A. Petrovas nesustojo – šiuo metu ne tik dirba treneriu, tačiau ir veisia žirgus. Varžybų jaudulio šis 50-metis sportininkas taip pat dar nepamiršo ir turi vilčių 2024 m. išpildyti didžiausią savo svajonę – sudalyvauti olimpinėse varžybose.
Visų pirma, būtų įdomu išgirsti, kaip susidomėjote konkūriniu jojimu?
Manieže atsidūriau atsitiktinai – mokantis ketvirtoje klasėje klasės draugas pasiūlė išbandyti jojimą Belmonto žirgyne. Kadangi pas senelį kaime buvau ne kartą jojęs ant darbinio arklio ir man tai patiko, nutariau pabandyti. Nukeliavom, papuoliau į konkūrininkų gretas pas trenerį Kęstutį Natkevičių ir taip po truputį „užsikabinau“.
Kaip toliau klostėsi Jūsų karjera?
Šiuolaikinės penkiakovės mokykloje Belmonto žirgyne treniravausi, kol man sukako 18 m. Po to mokiausi iš vyresnio kolegos Arturo Vilkelio, su kuriuo kartu ir treniravomės. Atėjus nepriklausomybės periodui, teko padirbėti Lietuvos raitosios policijos komandoje. Na, o mano rimtesnė karjera konkūriniame jojime prasidėjo pakankamai vėlai – 1990 m., kai pradėjau dalyvauti tarptautinėse žirginio sporto varžybose. 2004 m. pavyko tapti Lietuvos konkūrinio jojimu čempionu, vėliau du kartus papuoliau į Pasaulio taurės finalą. Nuo 1998 m. esu Lietuvos rinktinės narys.
Kiek, Jūsų nuomone, konkūriniame jojime lemia žirgas, kiek raitelio pasiruošimas?
Konkūriniame jojime pagrindinis atletas yra žirgas, todėl jo duomenys čia labai svarbūs. Be stipraus žirgo tikėtis gerų rezultatų beveik neįmanoma, nebent varžybose dalyvauji kaip statistas. Šiame sporte daug ką lemia lėšos, nes geri žirgai kainuoja labai brangiai. Todėl taupymo sumetimais stengiamės ieškoti arba jaunesnių žirgų, kurie dar neatsiskleidę ir galėsime juos ištreniruoti varžyboms, arba paslėptų talentų, kuriems reikia duoti porą metų subręsti ir tada galima su jais dalyvauti varžybose. Kartais tai gali būti tikra loterija.
Kokie yra gero žirgo parametrai?
Žinoma, visų pirma, tai yra fizinė jėga. Tačiau dar svarbiau yra žirgo noras varžytis, užsidegimas. Tokie žirgai gali būti fiziškai silpnesni, bet nuoširdžiai stengtis ir jie dažnai pasiekia daugiau nei koks nors fiziškai labai stiprus, bet tingesnis žirgas. Yra žirgų, kurie namie gali rodyti puikius rezultatus, tačiau varžybose išsigąsta ir neatsiskleidžia, o kitas tik atsidūręs varžybų ringe iš karto pajunta motyvaciją konkuruoti. Tai irgi labai svarbu. Taip pat čia reikalingas greitis, staigi reakcija – kaip ir žmonių sporte.
Papasakokite apie savo pagrindinį žirgą Linkolns ir kitus žirgus.
Šiuo metu turiu 4 suaugusius žirgus ir 4 jaunus, kurie yra dar tik ruošiami varžyboms. Pagrindinis jų – Latvijoje gimęs penkiolikmetis Linkolns, su kuriuo jau dirbu apie 5 m. Pirkau jį iš savo kolegos, kuriam nepavyko susidirbti su Linkolns, o pas mane jis labai greitai atsiskleidė aukštame lygyje. Tai jau visiškai subrendęs žirgas, daug patyręs, todėl jo taip lengvai neišgąsdinsi dideliais sunkumais. Su juo šiemet dalyvavau ir Pasaulio taurės finale, o rugpjūčio mėnesį planuojame sudalyvauti ir Pasaulio čempionate. Jo pamaina – aštuonmečiai žirgai, kuriuos šiuo metu taip pat ruošiam varžyboms.
Kiek laiko trunka paruošti žirgą varžyboms?
Tai priklauso nuo žirgo brandos, jo mentaliteto. Vienas informaciją gali priimti per pusmetį, kitam mokytis reikia ir dvejus metus. Tokiam tenka taikyti visokias teorijas, psichologines žinias, rasti būdų susitarti. Tiesą pasakius, dėl to man ir patinka ši veikla.
Papasakokite apie savo ateities planus.
Kaip ir minėjau, netrukus dalyvausim Pasaulio čempionato varžybose. Taip pat turiu tokią atsargią svajonę pabandyti kvalifikuotis į 2024 m. Paryžiaus vasaros olimpiadą, jei bus pasiruošęs Linkolns arba kuris nors kitas iš jaunesnių žirgų.
Kalbino Karina Vladičkė
Nuotraukos: A. Petrovo asmeninio albumo nuotr.
Treneris Mantas Jusis tikisi išugdyti ir olimpinį čempioną, ir NBA krepšininką
Komentarai
Sekame šį sportininką, džiaugiamės ir liūdime dėl dėmesio trūkumo Lietuvoje. Draugai užsieniečiai rašo – ‘oho, kokį sportininką turite!’ O mūsų šalyje – tyla… Nebent kai laimi didesnį piniginį prizą, tada rašo kiek laimėjo. O kiek išlaidų?