Visas jauniausio LKL trenerio Manto Šerniaus (32) gyvenimas sukasi apie sportą. Nuo vaikystės derinęs futbolą, krepšinį ir lengvąją atletiką, būdamas vos dvidešimties įvairiapusis sportininkas buvo priverstas baigti profesionalo karjerą ir ėmė gilintis į krepšinio paslaptis. Pasvalio „Pieno žvaigždžių“ vyrų krepšinio komandos ir Lietuvos moterų krepšinio rinktinės treneris, paklaustas, ar kaip savo karjeros tikslo nemato ir vyrų rinktinės vyriausiojo trenerio posto, teigia, kad tokių tolimų svajonių dar neturi, svarbiausia – tobulėti ir pildyti žinių bagažą.
Ilgą laiką jūsų gyvenime futbolas ir krepšinis buvo greta, tačiau kodėl vienu metu futbolas buvo tapęs pagrindine sporto šaka? Žaidėte „Atlante“, kitose komandose – mušėte įvarčius. Kodėl buvote pasirinkęs žaisti būtent futbolą?
Nuo pat trejų ketverių metų laiką leidau krepšinio salėje. Mano tėtis – krepšinio treneris, tad mane visada vesdavosi į rungtynes. Pradėjęs sportuoti, ilgą laiką lankiau ir krepšinio, ir futbolo treniruotes. Būdavo, kad vieną dieną važiuojame į krepšinio turnyrą, o kitą – žaisti futbolo rungtynių. Tai truko iki septyniolikos metų. Aš labiau tikau žaisti futbolą dėl fizinių duomenų, buvau greitas ir galbūt todėl, kad mūsų futbolas nėra itin aukšto lygio, galėjau rungtyniauti Lietuvos aukščiausioje lygoje. Taip pat esu sulaukęs pasiūlymo važiuoti į JAV – du universitetai kvietė į krepšinio komandą, kiti du – į futbolo.
Man patinka ir daugiau sporto šakų, nuo pat vaikystės nuolat stebėjau įvairias varžybas. Be futbolo ir krepšinio, lankiau lengvosios atletikos treniruotes. Dabar daug mano bendraamžių baigia karjerą ir dirba lengvosios atletikos treneriais.
Tebesidomite futbolu? Gal net stebite buvusios savo komandos rungtynes?
Ne, Lietuvos futbolu visai nesidomiu ir negalėčiau pasakyti, kurią vietą užėmė „Atantas“. Kol Lietuvos futbole nesusitvarkys „futbolo galva“, tol jis man nebus įdomus. Man dėl to skauda. Tai buvo vienas iš faktorių, kodėl palikau futbolą ir nekilo minčių siekti futbolo trenerio karjeros.
Futbolininko karjera nebuvo ilga. Papasakokite, kaip futbolo žaidėjas tapo krepšinio treneriu.
Buvau pernelyg užsispyręs sportininkas ir po paprasto gripo įvyko inkstų komplikacija, tad teko atsisveikinti su profesionalo karjera. Buvau 20 metų ir mane tai, kad negaliu sportuoti profesionaliai, labai sukrėtė. Tada tėtis pasiūlė treniruoti vieną krepšinio grupę. Porą metų padirbėjęs supratau, kad man tai patinka. Mane pakvietė pasistažuoti Donaldas Kairys, tuomet jis dirbo „Chimki“ komandoje asistentu. Ten būdamas dalyvavau visose komandos treniruotėse, teko stebėti ir CASK, kurią tada treniravo Ettore Messina, treniruotes. Būdamas Maskvoje, gavau Šabtajaus Kalmanovičiaus pasiūlymą prisijungti prie jo Maskvos srities moterų „Spartako“ komandos. Pasiūlė skauto pareigas, buvau atsakingas už varžovų žaidimo analizę. Tuomet tai buvo nauja Rusijos krepšinyje. O „Spartakas“ tais laikais buvo viena geriausių Europos moterų krepšinio komandų. Man tai buvo labai gera patirtis.
Dabar esate 32-ejų, o trenerio karjerą pradėjote dar anksčiau. Bendraamžiai ar net vyresni dar žaidžia aikštelėje, kaip sekasi bendrauti su krepšininkais, ypač vyresniais?
Atvykus į „Šiaulius“ buvo šioks toks psichologinis barjeras. Tuo metu komandoje žaidė Andrius Šležas, Virginijus Praškevičius, jie turėjo gerokai daugiau patirties už mane. Tačiau buvo tikri profesionalai, dėl jų supratingumo ir teigiamo požiūrio buvau priimtas į komandą. Skautų, analizuojančių varžovų žaidimą, Lietuvoje tada buvo nedaug. Tapus vyriausiuoju treneriu pasitaiko visko, tačiau jei kyla kokių konfliktų, sprendžiame juos diskutuodami su žaidėju. Sau taisykles – ne tik taktikos, bet ir trenerių bei žaidėjų bendravimo, – nusistačiau dar Rusijoje, kai mokiausi. Jomis ir vadovaujuosi. Treneriui bendraujant su žaidėju labai svarbu atskirti treniruotes ir gyvenimą už aikštelės ribų.
Pasvalys – mažiausias miestas, turintis komandą LKL. Tačiau žinome nemažai pavyzdžių, kad ir nedideliuose miesteliuose susibūrus entuziastams ir nuosekliai vykdant planus pavyksta iškovoti labai gerų rezultatų. Ar Pasvalys puoselėja tokias ambicijas?
Jei toks mažas miestelis kaip Pasvalys sugeba žaisti LKL’e, tai Vilniaus ir Kauno komandos turėtų būti NBA. Šiame mažame miestelyje iš tiek mažai padaroma tikrai daug. Man, kaip pradedančiam treneriui vyrų krepšinyje, Pasvalys yra ta vieta, kur galiu mokytis, siekti tolesnių karjeros tikslų. Tai padeda susipažinti su LKL’u, su žaidėjais.
Dirbate ir su vyrų, ir su moterų komandomis. Ar tos pačios schemos, tie patys deriniai tinka ir vieniems, ir kitiems?
Taip, tie patys deriniai naudojami ir vyrų, ir moterų krepšinyje. Daug moterų krepšinio trenerių žiūri geriausių vyrų komandų žaidimą ir bando visas naujoves įdiegti savo komandose. Žinoma, reikia atsižvelgti į niuansus, nes moterys dėl fizinių galimybių ne visuomet gali padaryti tai, ką daro vyrai. Moterų krepšinyje treneriui yra daugiau vietos tobulėti ir įrodyti savo vertę nei vyrų.
Lietuvos moterų rinktinei Europos čempionate nepavyko iškovoti kelialapio į olimpines žaidynes – kai kada pritrūko sėkmės, prisidėjo pagrindinių žaidėjų traumos. Kokios tolesnės mūsų rinktinės perspektyvos?
Patekome tarp aštuonių geriausių komandų, tai nėra prastas rezultatas. Tačiau esu nusivylęs, kad Europos čempionatas tapo beveik klubų varžybomis. Daugelis Europos šalių, tarp jų – Rusija, Turkija, perka amerikietes, ir šios tempia komandas. Nepavyko pakilti aukščiau, nes žaidėjos iki lemiamų kovų atidavė save šimtu procentų ir mums šiek tiek pritrūko jėgų. Buvo nelengva, norint labai gerai pasirodyti čempionate, reikia turėti dvylika lygiaverčių krepšininkių, tada jos būtų sveikos ir geros formos.
Esate nusistatęs prieš natūralizuotas žaidėjas. Jūsų nuomonė šiuo klausimu labai kategoriška, tačiau jei viena ar kelios sportininkės padėtų Lietuvai iškovoti kelialapį į olimpines žaidynes ar net jose kovoti dėl medalių, tai nepakeistų jūsų nuomonės?
Ne, savo nuomonės nepakeisčiau. Tada čempionatas prarastų prasmę. Suprasčiau, jei natūralizuota žaidėja gyventų šalyje dešimt ar daugiau metų, mokėtų bent trisdešimt žodžių, butų ištekėjusi už tos šalies piliečio. Dabar „legionierės“ atvyksta kelios dienos iki čempionato, nepažįsta nė vienos žaidėjos, net žemėlapyje vargu ar parodytų, kur ta šalis yra, – šito aš suprasti negaliu.
Be krepšinio, domitės ir aviamodeliavimu. Kaip šis pomėgis atsirado jūsų gyvenime?
Nuo vaikystės man patiko viskas, kas susiję su lėktuvais. Tai yra – kas mane atpalaiduoja ir leidžia pabėgti nuo krepšinio. Aš konstruoju nedidelius lėktuvėlius, radijo bangomis juos valdau, dabar jau ir pats pradedu pilotuoti mažesnius lėktuvus. Tikiuosi, kada nors pavyks įsigyti lėktuvą ir juo galėsiu skraidyti. Ko gero, jei nebūčiau krepšinio treneris, gyvenimas būtų susijęs su lėktuvais.
Krepšinis ir aviamodeliavimas turi panašumų?
Galima rasti panašumų: kad lėktuvėlis skristų, reikia, jog visos detalės veiktų kaip vienas mechanizmas, kaip ir krepšinyje reikia, kad visa komanda žaistų labai tiksliai ir kiekvienas žaidėjas atliktų savo funkcijas. Krepšinio trenerio darbą galėčiau palyginti su chirurgo. Įsivaizduokite, kad chirurgas daro širdies operaciją, o jam visi patarinėja, ką ir kaip reikia daryti.
Tekstas: Egidijus Anglickis
Nuotraukos: Alfredas Pliadis
Į Druskininkus rinksis kalnų slidinėjimo žvaigždės