Nuo sausio 20 dienos Lietuvos futbolas turi naują vadovą: 39 metų Edvinas Eimontas perėmė Lietuvos futbolo federacijos (LFF) prezidento postą iš Juliaus Kvedaro. Sunkiais Lietuvos futbolui laikais, kai nėra nei sporto rezultatų, nei santarvės su visuomene, sunkų kryžių ant pečių užsimetęs iš Kėdainių kilęs ekonomistas teigia, kad svarbiausia – mąstymo lankstumas ir siekis žengti pirmyn. Futbolas žaidžiamas 11 prieš 11. Todėl „Sportland Magazine“ uždavė 11 klausimų E. Eimontui.
Futbole esate jau pusantro dešimtmečio. Ar pradėdamas darbą tikėjotės užkopti taip aukštai – pasiekti prezidento postą? Jei ne – kada toks tikslas atsirado?
Pradžioje, aišku, ne. Prieš ateidamas į federaciją užsiėmiau panašia veikla. Bet dirbant versle tikslas yra pelnas, o čia – kitaip. Kitoks reguliavimas, kitos taisyklės. Jei ir uždirbi, turi investuoti į ateitį. 2008-aisiais, o gal ir anksčiau, kai buvo pradėtos kurti jaunimo, masinio futbolo programos, supratau, kad šioje gana horizontalioje hierarchijoje galima save realizuoti, pasirinkti tai, kas įdomu, o jei nerandi – sugalvoti pačiam, bandyti daryti tai, ko niekas nemėgino. Atsirado suvokimas: ne viskas atrasta. Darbas sporto struktūrose – unikali patirtis. Rekomenduočiau pabandyti visiems, kurie turi tokią galimybę.
Tapęs prezidentu pareiškėte, kad esate evoliucijos, o ne revoliucijos šalininkas. Ką tai reiškia? Ar Lietuvos futbole yra veiklos krypčių, kurias reikėtų keisti iš esmės?
Jei kas nors nepavyksta, nėra prasmės tęsti darbo. Aš suprantu, jei nepavyksta metus. Bet jei ilgiau… Tai – ne agurkus sodinti. Kartais matai, kad struktūriškai gal viskas ir teisinga, bet keičiasi aplinka, kiti pasitempia, o mes liekame ten pat. Ateina laikas analizuoti kitų šalių – tokių kaip Belgija, Šveicarija – patirtį. Bet futbolas nemėgsta revoliucijų, jis žaidžiamas pagal devynioliktame šimtmetyje sukurtas taisykles, kurios keitėsi labai mažai. Galbūt konservatyvumas yra mūsų DNR.
Kalbant apie problemų sprendimus, kertiniai dalykai – sportiniai: treneriai, metodikos. Be masinio futbolo nerasi gabių vaikų. Mums reikia trenerių, galinčių dirbti kintančioje aplinkoje, ne besilaikančių to, ką išmoko prieš dvidešimt metų, o sugebančių mokytis ko nors naujo, juolab kad šiais laikais turime labai daug galimybių tai daryti. Būtinas ir tęstinumas kalbant apie masinį, moterų, salės futbolą, suteikiantį galimybę žaisti visiems.
Neklausiu, ar esate Juliaus Kvedaro žmogus, – į šį klausimą internete galima rasti bent 50 skirtingų jūsų atsakymų ir sukurpti iš jų poemą. Klausimas kitas: J. Kvedaro nebėra, nuo šiol visa atsakomybė už futbolo bėdas, visuomenės akimis, tenka ne jam, o jums. Ar pajutote, jog užgriuvo atsakomybė, ar gyvenimas pasikeitė dėl to, kad atsidūrėte po didinamuoju stiklu?
Nėra taip, kad atsikėliau ryte ir viskas kitaip. Kita vertus, ir tas sprendimas subrendo ne per naktį. Svarbiausia, kad aš tikiu, jog galiu pakeisti situaciją. Mums nereikia kurti kažko, kas būtų iš kaulo ar cemento. Mums reikia sukurti tokią struktūrą, kad per dešimt metų būtų rezultatas. Nesakau, kad jis bus pasiektas per ketverius metus, bet jei būsime lanksti organizacija – turėsime šansą.
Skaudulys – rinktinė. Įprasta akcentuoti, kad pagal FIFA reitingą esame žemiau už Siriją ir Šiaurės Korėją. Matyt, laikas kelti du įprastus klausimus: kas kaltas ir ką daryti?
Nesuabsoliutinu FIFA reitingo, tai – tik pavadinimas. Mums svarbiau apsispręsti, ko patys norime? Ar norime, kad rinktinės žaidėjai mirtų aikštėje, kovotų, o sirgaliai tai jaustų, nors komanda galbūt pralaimėtų ir prarastų reitingo taškų? Arba galime nežaisti, bet tada irgi krisime. Esu įsitikinęs, kad rinktinei reikia žaisti kuo dažniau. Manau, svarbiausia – žaidėjų tikėjimas, kad jie gali kovoti. Naujasis rinktinės treneris Edgaras Jankauskas žada, kad komandos požiūris bus toks, kuris leis susigrąžinti sirgalių pagarbą.
Dar viena bėda – Nacionalinės futbolo akademijos darbas. Kad ir kaip vertintume, rezultatai – prasti: jaunimo rinktinės žaidžia silpnai, tų, kurie suspindėjo jau perėję į vyrų futbolą, beveik nėra. Suprantama, kad infrastruktūra dėl to nekalta. Matyt, kalti žmonės, nesugebantys įgyvendinti jiems keliamų reikalavimų. Nemanote, kad reikia permainų? Gal būtų tikslinga kviestis kompetentingus užsieniečius?
Apie užsieniečių kvietimą esame diskutavę: yra pliusų, yra minusų. Nesakau, kad atmetame šį variantą, – svarstome įvairius. Problema, kurią matau, – akademijoje žaidėjai, kol jais rūpinamasi, atsiskleidžia, o išvykę iš jos nesugeba pasirūpinti savimi. Futbolininkai neatlaiko rimtesnės konkurencijos. Prioritetas turėtų būti charakterio, tikslų kryptingumo ugdymas. Jie turi žinoti, ko siekia. Kas yra akademija? Metodika, filosofija, žinios. Turėsime kalbėti tarpusavyje apie tai, ką reikėtų daryti, žinau, kad bus nelengva, bet sutarimą pasieksime.
Pasikalbėkime apie vaiduoklius. Ar tikima, kad nacionalinis stadionas bus? Jei ne – kokios alternatyvos?
Esu beveik įsitikinęs, kad bus. Galime kalbėti tik apie tai, kurį anglišką artikelį – „a“ ar „the“ – turėtume vartoti. Tai nebūtinai gali būti stadionas Šeškinės kalvose. Galime jo net skambiai nevadinti nacionaliniu – tegul tai bus tiesiog šiuolaikiškas stadionas, kurį žmogus patogiai pasieks, kuriame patogiai atsisės ir jausis saugus. Esu matęs 90 tūkstančių vietų stadionų, iš kurių sirgaliai prireikus būtų evakuoti per šešias–aštuonias minutes. Manau, Lietuvai reikia bent trijų 15–20 tūkstančių vietų stadionų.
Mes prisistatėme daugiafunkcių arenų, tačiau statėme todėl, kad tuo metu, prieš Europos krepšinio čempionatą, buvome priversti tai daryti. Dabar džiaugiamės, jei kai kurios iš jų uždirba. Kai sakoma, kad futbolo sirgaliui didelių stadionų nereikia, nes į rungtynes jų ateina tik penki tūkstančiai, galima atsakyti, jog įvairių amžiaus grupių rinktinių dvikovos namuose, mūsų skaičiavimais, iki 2020 metų sugeneruos maždaug septynis milijonus eurų išorinių – iš užsienio atkeliausiančių – pinigų. Aišku, reikia tirti rinką, atidžiai pasirinkti, kur tie stadionai turėtų būti, bet, turėdami galimybę dar ir rengti koncertus, jie išsilaikys, o, pagerėjus sąlygoms, žiūrovai į stadionus grįš – aš tuo įsitikinęs.
Alternatyvos nacionaliniam stadionui? Vienas iš variantų – Kauno S. Dariaus ir S. Girėno sporto centro komplekso renovacija. Jei pavyktų įgyvendinti projektą, manau, artimiausiu metu rinktinė galėtų grįžti į Kauną. Labai tikiuosi, kad pasaulio čempionato atrankos rungtynes su Anglija ir Škotija žaisime dideliame stadione.
Federacija pastaraisiais metais daug dėmesio skiria sukčiavimo lažybų kontorose problemai. Skirtingai nei kitos sporto šakos, futbolas kovoja realiais veiksmais. Kita vertus, kovodami ateityje galite likti su šešiais klubais lygoje.
Galima apsimetinėti ir sakyti, kad nieko nevyksta. Tačiau tai bus sporto pabaiga. Tegul bus šeši klubai, bet sveiki. Suprantu, kad vaikštome plonu ledu, bet, pasitelkdami patirtį, mokydamiesi iš savo klaidų, bandome statyti tinklus. Labai tikiuosi, kad ir Baudžiamajame kodekse artimiausiu metu atsiras nuostatos, kurios padės mums kovoti, nes sportas vienas šioje kovoje tikrai neatsilaikys. Jei tarptautinėse futbolo varžybose atsirado penki teisėjai, vartų linijos technologija, gal ir mūsų įstatymai gali tapti šiek tiek lankstesni?
Į futbolą grįžta arba jame lieka ryškiausios praeities žvaigždės. Deividas Šemberas tapo A lygos prezidentu, E. Jankauskas – rinktinės treneriu, vis energingiau reiškiasi Aurelijus Skarbalius. Kaip vertintumėte šiuos procesus?
Galiu juos tik sveikinti. Mums svarbu išlaikyti žmones, kurie futbolą supranta kaulų smegenimis, traukti buvusius žaidėjus ir į kitą veiklą – tarkime, futbolo vadybą. Ne veltui UEFA, pasitelkdama „Grassroots“ programą, reitinguoja šalis pagal tai, kiek karjerą baigusių futbolininkų toliau dirba su futbolu susijusį darbą.
Pats niekada profesionaliai nežaidėte futbolo. Nebijote, kad vartininkas Giedrius Arlauskis paprašys išeiti į lauką ir parodyti, kaip mokate spirti kamuolį?
Nebijau. Su Giedriumi esame kalbėjęsi ir apie tokį atvejį (per spaudos konferenciją rinktinės vartininkas minėtą reikalavimą pateikė vienam sporto žurnalistui – red. past.), ir apie kitus dalykus. Suveikė emocijos. Manau, kad laikas nugludins kampus. Ateityje prisiminsime tą įvykį kaip nesusipratimą, kuris buvo išspręstas.
Pagrindiniai visuomenės priekaištai jums – dėl skaidrumo ir ydingos LFF prezidento rinkimų formulės.
Dėl rinkimų sistemos: mums priekaištaujama, kad susipažinti su mūsų sprendimais neturi galimybės žmonės iš išorės. Klausimas – kokios mes norime įtakos iš išorės? Visada gerbsime day folower’ių – žmonių, kurie seka futbolo įvykius kasdien, taip pat rėmėjų nuomonę. Bet ar turime reaguoti į įžvalgas asmenų, kurie, pažiūrėję į televizoriaus ekraną, staiga supranta, ko reikia Lietuvos futbolui?
Yra pavyzdžių, kurie verčia susimąstyti. Tarkime, Olandija turi dvi visiškai skirtingas futbolo organizacijas – profesionalų ir mėgėjų. Atėjo laikas, kai jos atsidūrė pato situacijoje, nebegalėjo priimti sprendimų ir samdė nepriklausomus direktorius. Klausimas: kiek tie direktoriai susiję su sportu ir ar tai yra išeitis? Norvegijoje viską sprendžia klubai. Jų yra pora tūkstančių, bet lemtingiems konferencijų sprendimams įtakos turi tik 200–300 klubų balsai, tai, kas geriausia šalies futbolui, nulemia poros dešimčių žmonių nuomonė. Ar tai teisinga? Nežinau, tiesiog jie pasirinko tokį modelį.
Kalbant apie skaidrumą – apibrėžkime, kas tai yra. Jeigu Lietuvos futbolo federacijai reikėtų įvykdyti a, b, c ir d reikalavimus, garantuoju, kad jie būtų įvykdyti. Jei būtų e ir f punktai – nežinau. Tačiau tie patys reikalavimai turėtų būti keliami ir kitoms sporto šakoms. Jie turėtų būti vienodi visiems, o ne segmentuoti. Kita vertus, dėl tokio spaudimo futbolui net savotiškai džiaugiuosi. Tai reiškia, kad žmonėms jis rūpi. Tikrai nesame pirmi pagal rezultatus, bet žmonių meilė futbolui lieka.
Naujojo prezidento kadencija ką tik prasidėjo. Po ketverių metų ji baigsis. Ar Edvinas Eimontas bus tas žmogus, kuris sieks išlikti poste ir tęsti darbus?
Esu sakęs anksčiau – atėjau ketveriems metams. Jei teigčiau, kad aštuoneriems, tai reikštų, jog turiu laiko ir galiu atidėti darbus rytojui. Dabar aš jo neturiu, todėl teks stengtis ir skubėti.
Tekstas – Nerijaus Kesmino
Nuotraukos – LFF archyvo
Remigijus Balžekas: „Tenisas – mano kraujyje“