Viena geriausių šalies ilgų nuotolių bėgikių Diana Lobačevskė nepamena, kada per pastarąjį dešimtmetį šiuo laiku buvo namuose – sąlygų treniruotis ieškodavo kitose šalyse ar žemynuose, kur šilta. Dabar ji bėgioja Vilniuje ne tik dėl to, kad keliones apribojo pandemija – treniruotis Lietuvoje leidžia ir orai. Dėl tų pačių priežasčių kaip niekad ilgai namais džiaugiasi ir tituluotas dviratininkas Gediminas Bagdonas, kuriam važiavimą kalnais atstoja minimas prieš jūros vėją Klaipėdoje.
„Tai, kad nebebūna labai šalta, mums tik į gerą. Pamenu, seniau sykį išbėgau spaudžiant minus septyniolikai. Buvo labai nesmagu, negera, nušalau ausis. Kai tiek daug šalčio, negali giliai kvėpuoti, traukti šalto oro į plaučius, šąla galūnės. Taip ne tik normaliai nepasportuoji, bet ir gali susirgti. Bėgti galima iki kokių 10-12 laipsnių šalčio, tačiau daug malonumo iš to tikrai nebūna. Dabartinis oras malonus ir tinkamas treniruotis. Kai bėgi, dirba visas kūnas, nėra šalta, o štai kaip reikėtų važiuoti dviračiu, neįsivaizduoju – juk vairą laikančios rankos visai nejuda. Dviračiu geriausia važiuoti, kai yra kokie dešimt laipsnių šilumos“, – aiškina Diana Lobačevskė, mėgstanti palakstyti ir dviračiu.
Gediminui Bagdonui važiuoti dviračiu, kol oro temperatūra šiltesnė nei minus penki, – jokių kliūčių. Ypač – jei nėra sniego ar dar pavojingesnio ledo, ypač – pasislėpusio po plonyčiu sniego sluoksniu. Tokiomis sąlygomis galima pavojingai kristi. O apie ant vairo šąlančias rankas jis pasakoja iš skaudžios asmeninės patirties: „Kažkada vaikystėje važinėdamas dviračiu taip nušalau pirštus, kad pats nebegalėjau atsirakinti namų durų spynos. Užtat bėda su rankomis liko iki šiol – vos pagauna šalčio, iškart skauda, ypač – pirštų galiukus. Būna, po ilgesnio važiavimo žvarbiu oru, ypač – per vėją ir lietų, prašau pagalbos numauti pirštines. Paskui karštame duše jaučiu, kaip delnai ir pirštai atitirpinėja – skausmingas ir nemalonus procesas. Bet nėra ko skųstis, visiems dviratininkams sąlygos juk tokios pačios. Kiti specialiai treniruojasi ir išvis be pirštinių į kalnus važiuoja.“
Dabar Gediminas kasdien ant dviračio praleidžia po dvi tris valandas. Smagiausia treniruotė – su bičiuliu kalnų dviračiais miškais numinti kokius penkiasdešimt kilometrų. Plento dviračiai ir keliai jau būna įsipykę sezono metu. Be to, minti mišku nėra taip šalta, neužpučia stiprūs vėjai. Šalčiui jautrias rankas jis saugo šildomomis pirštinėmis, kurių šildymo sistema paprastai pakraunama USB jungtimi nuo kompiuterio. Išvažiavus treniruotis tereikia paspausti mygtuką. Taip pat neblogai saugo kumštinės arba vadinamosios „pingvino“ pirštinės su trimis skyriais – vienas nykščiui, kiti du – likusiems pirštams po du. Dviratininkai, kaip ir kitų lauke sportuojančių šakų atstovai, turi specialią termo aprangą. Dar ne taip seniai sportininkų kaip šildymo priemonė naudoto laikraščio nebeprireikia. „Laikraštis išties gerai saugo šilumą, jo neperpučia. Paimdavome lapą, perlenkdavome, dėdavome ant kelių, ant viršaus – specialias kelnes ir – pirmyn“, – šypsosi G. Bagdonas.
„Maratoną bėgti ar varžybose dalyvauti geriausia, kai temperatūra – nuo 10 iki 15 laipsnių šilumos. Visais kitais atvejais man patinka saulė, karštis. Žiemomis man bėgti sunkiau ir bėgu lėčiau nei vasarą. Kiti sportininkai nepakelia karščio, jiems labiau tinka vėsuma. Kadangi esu iš tų, kurie šąla, dabar sportuoju prisirengusi: velkuosi kelis džemperius, neperpučiamą striukę ir, svarbiausia, deduosi kepurę bei pirštines, nes per galūnes išeina labai daug šilumos“, – pasakoja D. Lobačevskė, dabar kasdien per dvi treniruotes nubėganti nuo 20 iki 30 kilometrų. Kadangi šiandien koronaviruso apimtame pasaulyje sporto varžybų tvarkaraščiai, kaip ir daugybė kitų dalykų, pakibę nežinioje, bėgikė treniruojasi, kad tiesiog palaikytų sportinę formą. Aptingti ir sustoti jai neleistų kūnas, prie krūvių įpratinta širdis: „Laukdamasi galvojau, kad nebebėgiosiu, bet prasidėjo širdies permušimai, tad bėgiojau net aštuonis nėštumo mėnesius.“
„Anksčiau, būdavo, spalio 30-ąją baigiame sezoną, lapkritį ilsimės, o gruodį jau išvykstame į Ispaniją ar dar kur nors. Tad kai keliauti negalima, šis lietuviškas oras mums labai patogus. Nereikia perkelti treniruočių į sales ar galvoti, kuo užsiimti. Ispanija mums treniruotis labai tikdavo dėl kalnų, bet Klaipėdos vėjai juos visai neblogai atstoja. Paminti prieš vėją – kiekvienam į naudą, pravers varžybose“, – juokiasi Gediminas, pridurdamas, jog net jei treniruočių sąlygos Lietuvoje žiemą nėra idealios, buvimas namie daug ką atperka: „Išties man smagu, kad nereikia važiuoti į stovyklas, nes taip mažai pabūdavome Lietuvoje.“
Diana daugybę savo sausio, vasario, kovo mėnesių yra praleidusi Portugalijoje, Meksikoje ar Afrikoje: „Išvykti būtų galima ir šįmet. Tik kam rizikuoti, kai ir pas mus žiemos tokios sportininkams tobulos? Ypač – kai oras sausas, nėra šiaurinio vėjo, dėl kurio jutiminė temperatūra būna daug žemesnė, nei rodo termometrai. Lietuvoje bėgti dabar galima ištisus metus.“
Tekstas: Laimos Stundžaitės
Nuotraukos: iš asmeninio herojų archyvo
Olimpinių žaidynių programos pakeitimas šokiravo Lietuvos baidarių ir kanojų irkluotojus