Praėjusią savaitę Pamėnkalnio galerijoje pristatyta pirmoji 25-erių vizualaus meno kūrėjo Jurgio Tarabildos personalinė paroda, pavadiniu „Don’t Ask Why“. Joje subtiliomis formomis neestetiškiems daiktams ir medžiagoms vilnietis kūrėjas suteikia savo išgalvotą estetiką, kurios siūlo „paragauti“ per juoko, absurdo, o kartais beviltiškos realybės prizmę.
Jurgi, kokiai vizualiojo meno formai atstovauji? Ar tavo darbai turi kokią nors idėjinę liniją?
Sakyčiau, sunkiai telpu į kokios nors konkrečios meno krypties rėmus. Mano kūrybos laukas labai platus – nuo viešųjų erdvių iki šiuolaikinio meno galerijų. Kūrinių technikas padiktuoja idėjos ir joms įgyvendinti pasitelkiu įvairias formas: nuo tradicinės tapybos iki kasdienio naudojimo daiktų ar medžiagų pritaikymo mene – „ready made“ objektų. Kūrybos technika, kaip ir idėjinė linija, mano kūryboje nėra konkreti, galbūt labiau intuityvi. Mano asmeninis siekis – savo kūryba sukelti žiūrovo reakciją, arba tam tikrą patirtį, nesvarbu kokia ji bebūtų – teigiama ar neigiama.
Kodėl savo pirmąją personalinę parodą pavadinai „Don’t Ask Why“? Kokią mintį joje užkodavai?
Parodos pavadimas „Don’t Ask Why“ nereikalauja konkretaus įprasminimo. Žiūrovą provokuoju žvelgiant į kūrinius susikurti asmeninį pasakojimą, pasikliaunant kiekvieno individualia ir, be abejo, skirtinga patirtimi. Parodoje pateikiamos mano asmeninės įžvalgos apie lengvai atpažįstamas žmogaus gyvenimo detales, kasdienes situacijas, kurios kūriniuose išgyvena netikėtas transformacijas. Jos pakreipiamos neįprasta, galbūt net nuo realybės nutolusia linkme. Tuo tarpu žiūrovas įtraukiamas į nesibaigiantį prasminį žaidimą. Neestetiškiems daiktams ar medžiagoms suteikiu savo išgalvotą estetiką ir kūriniuose derinu tai, kas juokinga ir rimta, realu ir absurdiška. Šiuo atveju pasirenku reflektuoti individo išorinį pasaulį, aplinką, kurioje jis egzistuoja, kur vyksta socialiniai jos pokyčiai.
Kodėl tai, ką vaizduoji, tau yra svarbu?
Visu pirma, pati kūryba yra mano gyvenimo tikslas. Tai mano asmeninės saviraiškos ir komunikacijos su pasauliu būdas, todėl kiekvienas kūrinys savaime tampa svarbus kaip priemonė, kuria perteikiu savo idėjas ar jausmus žiūrovui.
Esi „Converse“ ambasadorius. Ar tau svarbu įvaizdis? Ar apranga ir avalynė taip pat gali būti meninės išraiškos forma?
Manau, kad buvimas sėkmingu menininku yra kompleksinė visuma, susidedanti iš įvairių aspektų, ir vienas iš jų – išskirtinė asmenybė bei įvaizdis. Yra daugybė pavyzdžių, kada tam tikros aprangos detalės ar tam tikri bruožai tampa menininkų neatskiriamais ideologinias simboliais: Andy Warhol pieno baltumo perukas, Salvadoro Dali ilgi, riestai galais ūsai ir kt. Aš manau, kad būti atpažįstamam yra svarbu.
Ar domiesi sportu? Jei taip, kokia sporto šaka traukia?
Visą savo pauglystę praleidau ant riedlentės. Buvo laikas, kuomet važinėjimas ja buvo tarsi ėjimas į darbą be atostogų. Nuo ankstaus ryto iki vėlaus vakaro mokydavausi naujų triukų ir smagiai leisdavau laiką bendraminčių kompanijoje. Taip pat esu sudalyvavęs ne vienose varžybose. Manau, kad būtent važinėjimas riedlente ir mieste leidžiamas laikas buvo svarbus žingsnis į kitą mano veiklos sritį – kūrybą viešosiose erdvėse. Šiuo metu dėl intensyvios kūrybinės veiklos riedlentė tapo labiau transporto priemone, o ne hobiu. Kiekvieną žiemą stengiuosi bent kartą paslidinėti su snieglente. Kalbant apie sportą, matyt, esu ekstremalaus sporto šalininkas.
Ačiū už pokalbį.
Tekstas: Karinos Sėrikovos
Nuotraukos: Nikitos Voitov
FOTOKONKURSAS "Gyvenimas miesto ritmu"