Lietuvos irkluotojai jau eilę metų yra pasaulio elite, todėl šios sporto šakos pristatinėti niekam nebereikia. Būrys Lietuvos irkluotojų ką tik grįžo iš Tokijo olimpinių žaidynių, kur varžėsi su stipriausiais pasaulio sportininkais.
Nors medalių iškovoti nepavyko, ketvirta vieta moterų porinių dviviečių valčių klasėje, kurią užėmė Milda Valčiukaitė ir Donata Karalienė, yra kol kas aukščiausia Tokijuje užimta pozicija tarp visos Lietuvos delegacijos. Lietuviai Tokijuje taip pat varžėsi ir vyrų porinių dviviečių, vyrų vienviečių ir vyrų porinių keturviečių valčių klasėse.
„Sportlandmagazine.lt“ nusprendė pasidomėti, kuo skiriasi irkluotojų valtys ir kokios svarbiausios jų savybės.
„Valtys skiriasi savo matmenimis, darbo vietų skaičiumi. Kažkokios kitokios išskirtinės specifikos nėra. Pavienio irklavimo valtys turi vieną sietį žmogui, o porinės dvivietės – po du. Skiriasi ir irklų ilgiai. Jeigu porinių valčių irklai siekia apie 2,9 m, tai pavienių valčių – netoli 4 m“, – aiškino Lietuvos irklavimo rinktinės treneris Kęstutis Keblys.
Pačių valčių ilgiai, ar tai būtų porinio, ar pavienio irklo, yra vienodi. Vienviečių valčių vidutinis ilgis – 8,2 m, dviviečių – 10,4 m, keturviečių – 13,4 m, aštuonviečių – 19,9 m.
Irklavimas yra sudėtingas sportas ir čia dominuoja fiziškai tvirti ir savo sporto šakai atsidavę žmonės. Visame pasaulyje irkluotojai neretai keičia partnerius ir valtis. Ir ne tik treniruotėse. Puikiai visi atsimename, kaip didžiąją karjeros dalį vienas labiausiai tituluotų Lietuvos irkluotojų Mindaugas Griškonis iš vienvietės persėdo į dvivietę ir su Sauliumi Ritter tapo Rio de Žaneiro olimpiniais vicečempionais. Prieš Tokijo olimpines žaidynes M. Griškonis vėl persėdo į vienvietę valtį ir olimpiadoje užėmė šeštąją poziciją.
„Sportininkai kažko ypatingo neturi, nepriklausomai nuo to, kokią valtį jie irkluoja. Tik skiriasi jų charakteriai. Kai kurių charakteris yra skirtas būtent vienvietei valčiai, o kiti yra komandos žmonės. Didelių fizinių skirtumų tarp irkluotojų nėra“, – teigė K. Keblys.
Natūralu, kad norint išugdyti gerą dvivietę, keturvietę ar aštuonvietę įgulą, reikia daug bendro darbo ir tam tikrų savybių. Kai kurie sportininkai greitai pritampa vienas prie kito, o kai kurie tiesiog „nesulimpa“.
„Vienoje komandoje turi būti surinkti panašaus pajėgumo žmonės. Tai nėra taisyklė, bet tada būna daug lengviau. Irkluotojai gali skirtis savo sudėjimu ir nereikia būtinai būti panašiems. Jų irklavimą suvienodinti galima reguliuojant valtį. Į tai jau įeina daug specifinių niuansų. Iš esmės tai mes suvienodiname yrį. Tą galima padaryti derinant irklų ilgumą, sportininkų atstumą nuo siečių, t.y žmogaus pasodinimą nuo vadinamo nulinio taško“, – aiškino K. Keblys.
Gero pavyzdžio toli ieškoti nereikia – Milda Valčiukaitė yra beveik 20 cm žemesnė nei Ieva Adomavičiūtė, bet valčių sureguliavimo būdu jos sėkmingai irklavo kartu ir pasiekė aukštų rezultatų.
Irklavimo varžybos vyksta ežeruose arba kanaluose. Dažnai sportininkams tenka susidurti su vėjuotu oru ir bangavimu. Pasak. K. Keblio, komandinės valtys yra kiek didesnės nei vienvietės, todėl jas mažiau blaško bangos ir vėjas, bet iš esmės didelio skirtumo įguloms nėra.
Varžybose valtys yra tikrinamos ir prižiūrimos, kad atitiktų reikalavimus. Pasak K. Keblio, pasauliniai reikalavimai jau daug metų nesikeičia.
„Yra nustatyti mažiausi galimi svoriai. Vienvietei tai yra 14 kg, dvivietei – 27 kg, keturvietei – 51 kg, aštuonvietei su vairininku – 96 kg. Valčių ilgis nėra reglamentuotas, nes yra naujesni ir trumpesni valčių modeliai, bet starto linijoje jas įstato vienodai. Valtys vis tiek turės būti tuo pačiu atstumu“, – aiškino irklavimo treneris.
Tekstas: Dominyko Genevičiaus
Sportinę brandą pasiekusi penkiakovininkė G. Venčkauskaitė Tokijuje tikisi nustebinti save