Geriausia Lietuvos kalnų dviratininkė Katažina Sosna jau ne pirmus metu sėkmingai varžosi tarptautinėse varžybose ir svarbiausiuose čempionatuose. Ji atstovauja Italijos „Torpado“ ekipai, o nuo praėjusio sezono, galima sakyti, pradėjo auginti sau pamainą – jos komandos drauge tapo tautietė, Lietuvos čempionė Greta Karasiovaitė.
G. Karasiovaitė neslepia džiaugsmo, galėdama karjerą tęsti pajėgioje užsienio komandoje bei visą laiką mokytis iš patyrusios tautietės. G. Karasiovaitė papasakojo apie savo karjeros pradžią, meilę kalnų dviračiams bei norą tobulėti.
Kaip susidomėjai kalnų dviračiais?
Dviračių sportu prieš tai nesidomėjau, net nežinojau koks tai sportas. Tuomet vieną dieną dviračių sporto bazės trenerė Valentina Toguzajeva atėjo ieškoti naujų, perspektyvių sportininkų, tarp jų buvau pakviesta ir aš. Dviračiu važinėti mokėjau jau nuo mažų dienų, tad sunku nebuvo, bet pradėjau tobulėti nuo mažų dalykų, pasisekdavo varžybose ir supratau, kad tai mano sporto šaka. Dviračių sportas mane sužavėjo gražiais vaizdais per treniruotes, smagia kompanija.
Kokių savybių reikia šiame sporte? Kurias savo savybes išskirtum?
Šiame sporte svarbiausios savybės yra ištvermė, užsispyrimas, kantrybė, ryžtas, pozityvumas. Man pereiti į profesionalų sportą labiausiai padėjo ištvermė ir užsispyrimas. Be šių dviejų savybių nebūčiau toli nuėjusi. Esu labai užsispyrusi ir jeigu kažko užsimanau arba iškeliu sau tikslą, turiu tai pasiekti bet kokia kaina. Kad ir kaip sunku būtų, kiek kartu nepavyktų, bet tai pasiekiu.
Kaip klostėsi tavo karjera iki Italijos ir kaip atsidūrei ten?
Iki Italijos sportavau Lietuvoje pas savo trenerius Gediminą Kastanauską ir Valentiną Toguzajevą, važinėjau į varžybas Lietuvoje ir už jos ribų. Po Lietuvos XCO čempionato, kuris vyko Bubiuose ir kuriose laimėjau jaunių merginų Lietuvos čempionatą, o Katažina Sosna laimėjo moterų elito grupėje, Katažina paklausė gal norėčiau pabandyti palenktyniauti Italijoje ir pravažiuoti porą varžybų. Tokio tikslo neturėjau ir netikėjau, kad gali pavykti patekti į tokią komandą. Galvojau, kad karjera baigsis Lietuvoje.
Šiuo metu atstovauji Italijos komandai. Kokie tikslai keliami joje?
Tikslus keliu sau pati. Vadovas šiuo metu nieko nereikalauja iš manęs, esu jauna ir turiu semtis patirties iš kiekvienų varžybų, nes reikia labai daug ko išmokti. Tikslus išsikeliu prieš kiekvienas varžybas, bet ne visada pavyksta tai įgyvendinti. Pavyzdžiui, atsilaikyti į kalną su stipriausiomis kiek pajėgsiu, nusileisti nuo nusileidimo kartu su kitomis panomis. Nors tai ir maži tikslai, bet padaryti nėra lengva.
Komandai atstovauja ir Katažina Sosna. Koks tavo ryšys su ja?
Mano ryšys su K. Sosna yra geriausias – tai tarsi mano vyresnė antroji sesutė. Mūsų ryšys labai artimas, daug laiko praleidžiame kartu, abi esame šauliai, tai gerai susigyvename. Esame labai geros draugės, kad ir kaip bebūtų keista, nes dažniausiai komandos draugės nesutaria, nes atsiranda konkurencija, bet mums viskas kitaip, sutariame labai gerai, daug laiko praleidžiame kartu, nuo ryto iki vakaro, treniruojamės kartu, valgome kartu.
Ji niekada negaili patarimų ir visada linki tik gero. Iš jos mokausi labai daug. Pradėjau nuo mažų dalykų – valgymo per varžybas, padangų slėgio nustatymo, dviračio valdymo. Dabar mokausi technikos, nes tai yra sunkiausias dalykas, kadangi tokių trasų Lietuvoje neturime, o kitur jos yra labai techniškos ir sunkios.
Ar galėtum įsivaizduoti, kuo galėtum būti, jei ne dviračių sportas?
Jeigu ne dviračių sportas, nežinau, ką daryčiau, nes esu toks žmogus, kuris turi kažką veikti visą dieną. Negaliu sėdėti namuose ar nieko neveikti. Anksčiau norėjau eiti į kariuomenę, arba dirbti pasienyje, policininke.
Tekstas: Dominyko Genevičiaus
Geriausia Lietuvos futbolininkė L. Vaitukaitytė prisijaukino itališką futbolą