Patyręs Lietuvos irkluotojas, „Sportland“ kampanijos „Mano sportas“ ir „Nike“ prekės ženklo ambasadorius Mindaugas Griškonis jau eilę metų profesionalų sportą derina su darbu. Pasak jo, sportininkai po karjeros dažnai atsiduria nežinomybėje, todėl jis iš anksto pasirūpino, kad to išvengtų.
M. Griškonis šiuo metu vadovauja logistikos ir transporto paslaugų įmonei.
„Visą laiką dirbu. Dirbu ir sezono metu, o po sezono – dar daugiau, nes atsiranda daugiau laisvo laiko“, – kalbėjo šeštąją vietą Tokijo olimpinėse žaidynėse užėmęs irkluotojas.
Dėl įtempto gyvenimo grafiko, irkluotojas net po sezono poilsiui daug laiko neskiria, bet to nesureikšmina.
„Po sezono iš esmės niekas nesikeičia, nes sportuoju galbūt mažiau ir ne valtyje, bet sporto salėje. Taip pat bėgioju, važinėju dviračiu. Tuo pačiu daugiau laiko skiriu darbui. Esu aktyvus ir nesu iš tų, kurie po sezono porą mėnesių nieko neveikia ir tada pradeda sportuoti. Pats judu kiekvieną dieną, tiesiog daugiau laiko galiu skirti darbui“, – pasakojo M. Griškonis.
Sportinis režimas reikalauja didelio pasiaukojimo, bet irkluotojas pabrėžia, jog žmogaus universalumas leidžia prie visko prisitaikyti.
„Grįžtant į griežtą sportinį režimą, žinoma, reikia laiko „persilaužti“. Tuomet turiu dvi treniruotes per dieną, tarp treniruočių reikia spėti nuvažiuoti į darbą. Žinoma, iš pradžių tai yra sudėtinga, bet žmogus yra toks sutvėrimas, kad greitai prisitaiko prie gerų ir blogų dalykų“, – teigė M. Griškonis.
Didžioji dalis profesionalų savo darbu laiko sportą. Įprasta, kad aukščiausio meistriškumo sportininkai visą savo dėmesį ir laiką skiria treniruotėms ir pergalių siekimui.
„Dirbti ir sportuoti yra pačio žmogaus pasirinkimas. Viskas priklauso nuo noro. Taip, kažkiek gebėjimų tikriausiai tam reikia, bet svarbiausia yra noras. Kaip ir sporte – jeigu nori kažką pasiekti, turi kažką aukoti, pavyzdžiui, savo laisvą laiką. Sportininkai dažniausiai pripranta, sportuoja, laimi medalius, būna mylimi, gerbiami, bet sportas anksčiau ar vėliau baigiasi.
Sulaukę 30-35 metų, daug sportininkų, kaip aš sakau, išeina į lauką, į gatvę, į gyvenimą ir jie nieko nemoka, nes visą gyvenimą skyrė sportui. Man taip niekada nebuvo ir nebus, nes jau daug metų sportą derinu su darbu“, – kalbėjo irkluotojas.
M. Griškonis, sporto dėka ir ne tik, yra apkeliavęs daugybę pasaulio šalių. Jis turi savo mėgstamiausias aplankytas šalis tiek Europoje, tiek tolimesniuose kraštuose.
„Europoje mėgstamiausia man yra Šveicarija. Tiek savo kultūra, tiek savo gamta. Iš tolimesnių valstybių, tai norėčiau sugrįžti į Naująją Zelandiją, nes tas kraštas ir gyvenimo supratimas yra visiškai svetimas mums, europiečiams“, – teigė sportininkas.
Irkluotojas prisipažįsta, kad jeigu varžybinė išvyka trunka tik savaitę, tai pamatyti ar susipažinti su užsienio miestais bei kultūra praktiškai neįmanoma. Bet jei išvyka ar stovyklos trunka ilgiau, tada pasinaudojama proga aplankyti aplinkinius miestus bei įžymias vietas.
Kalbėdamas apie sudėtingiausią karjeros momentą, M. Griškonis iškart prisimena traumas.
„Sportininkui brangiausia yra sveikata. Jeigu vieną dieną kažkas nutinka ir patiri traumą, tai pasijunti bejėgis. Sunku susitaikyti su tuo, kai dar prieš porą dienų buvai vienas stipriausių pasaulyje. Įprastai treniruojamės po du-tris kartus per dieną, o po traumos tiesiog guli lovoje ir negali judėti. Tai yra didžiausias iššūkis ir baisiausia, kas gali atsitikti sportininkui. Man tai buvo nutikę prieš gerus metus. Tuomet supratau, kad sveikata yra labai brangi. Aš esu dėkingas savo charakteriui, kuris man neleido palūžti. Dėl to dabar reikia džiaugtis kiekviena diena“, – pridūrė M. Griškonis.
Tekstas: Dominyko Genevičiaus
Nuotraukos: Sportland
Tarptautinį įvertinimą gavusi Druskininkų pusmaratonio trasa vilioja olimpiečius