Sakoma, jog futbolas gimė Anglijoje, o užaugo Brazilijoje, todėl dvi šalys ir dalinasi šio sporto tėvynės titulą. Deja, kalbant apie rinktinių rezultatus, brazilams sekasi kur kas geriau nei europiečiams – penkios čempionatų taurės prieš anglų vieną. Pažvelkime į būtent pastarosios rinktinės nesėkmių virtinę kiekviename čempionate nuo pat 1966-ųjų, kuomet anglai pirmą ir kol kas paskutinį kartą tapo stipriausia rinktine pasaulyje.
1966 m. – namų sienos padeda
Turnyrui dar net neprasidėjus, anglai jau turėjo savo tautos didvyrį. Likus trims mėnesiams iki pirmenybių pradžios buvo pavogtas jų trofėjus. Prabėgus savaitei taurė buvo rasta – nacionaliniu didvyriu buvo paskelbtas šuo, kuris ją rado tiesiog gatvėje po krūmu.
Pirmenybes anglai pradėjo „Wembley“ stadione nulinėmis lygiosiomis su Urugvajumi. Kaip ir buvo tikėtasi, Urugvajaus rinktinė stadione buvo pasitikta kurtinančiu švilpimu, tad, nuaidėjus finaliniam teisėjo švilpukui, lygiosios su šeimiminkais prilygo pergalei finale, bent jau taip buvo galima nuspręsti iš futbolininkų emocijų.
Visi Londono „West Ham“ fanai mėgsta kalbėti, jog ne anglai, o būtent jų komanda laimėjo šias pirmenybes. Trys futbolininkai – Geoffas Hurstas, Martinas Petersas bei rinktinės kapitonas Bobby Moore‘as rungtyniavo „West Ham“ ir buvo pagrindiniai pergalių kalviai čempionate. Visgi grupių etape sužibėjo „Liverpool“ bei „Manchester United“ puolėjai Rogeris Huntas bei Seras Bobby Charltonas. Jų įvarčiai padėjo iškovoti pergales likusiose rungtynėse su Prancūzija bei Meksika ir anglams užimti pirmą vietą grupėje.
Ketvirtfinalio rungtynės su Argentina priminė mūšio lauką – pergalę pasiekė anglai, tačiau nedaug trūko, jog argentiniečiai paliktų aikštę anksčiau laiko. Mačo arbitras vokietis Rudolfas Kreitlinas sugalvojo iš aikštės už kalbas išvaryti argentinos kapitoną Antonio Rattiną ir visa šalies delegacija subėgo į aikštę stumdyti teisėjo bei atsisakė rungtyniauti toliau. Vis dėlto susipratę, jog sprendimo nepakeis, grįžo į aikštę ir per likusį laiką Geoffo Hursto bei Martino Peterso duetas sukūrė įvartį, nulėmusį rungtynes. Pusfinalyje vėl apie save priminė Charltonas, įmušęs du įvarčius ir sustabdęs Portugalijos rinktinę su vienu geriausių visų laikų futbolininkų Eusebio priešakyje, kurio taiklaus smūgio nuo 11 metrų žymos pergalei nepakako.
Finalo akistatoje su Vakarų Vokietija prireikė pratęsimo, rungtynių laikui pasibaigus 2-2. Čia ir vėl dominavo „West Ham“ puolėjas Geoffas Hurstas, įmušęs du įvarčius ir leidęs komandos draugui Bobby Moore‘ui kelti po krūmais spėjusią pagulėti taurę.
1970 m. – legendomis apipintos nesėkmės
Į Meksikoje vykusias pirmenybes anglai keliavo kaip čempionai, tačiau be savo kapitono Bobby Moore‘o – gynėjas vėliau prisijungė prie rinktinės, tačiau kartu su ja atvykti į pirmenybes jam nepavyko dėl arešto ir kaltinimų vagyste. Besiruošdami čempionatui, anglai žaidė draugiškas rungtynes su Kolumbija, kurioms pasibaigus 4-0 svečių naudai, keli futbolininkai išėjo į Bogotos gatves atšvęsti pergalės. Šventė tiek, jog būtent kapitonui Moore‘ui buvo pareikšti kaltinimai dėl apvogtos viešbučio suvenyrų parduotuvės. Kaltinimai praėjus kuriam laikui buvo atsiimti ir kapitonas jau pirmose rungtynėse su rumunais išvedė komandą į aikštę.
Uždaręs praėjusias pirmenybes įvarčiu, mače su Rumunija vėl pasižymėjo Geoffas Hurstas – vienintelis anglo įvartis čempionate išplėšė pergalę atidarymo rungtynėse.
Krepšelių sistemai dar neįsitvirtinus futbole, burtai lėmė, jog dvi čempionato favoritės Anglija ir Brazilija susitiko jau grupių etape, o keli šios akistatos momentai dažnai prisimenami ir iki šiol. Pavyzdžiui, anglų vartininko Gordono Bankso atremtas Pele smūgis galva iš penkių metrų. Po Jairzinho perdavimo pasižymėti bandęs Pele jau džiaugėsi įmuštu įvarčiu, tačiau Banksas pirštų galais sugebėjo nukreipti kamuolį į užribį. Deja, herojiško vartininko pasirodymo teigiamam rezultatui nepakako – anglus pasiduoti privertė ta pati kombinacija – po Pele perdavimo pergalingą įvartį pelnė Jairzinho.
Paskutinėse grupės rungtynėse su Čekoslovakija pergalė iškovota minimaliu skirtumu ir užsitikrinta vieta ketvirtfinalyje.
Čia anglams pirmenybės ir baigėsi. Iššvaistyta dviejų įvarčių persvara ir pasiektas varžovų revančas – praėjusio čempionato finale nugalėta Vakarų Vokietijos rinktinė šventė pergalę po pratęsimo 3-2. Šiose rungtynėse anglams nepadėjo didvyris Gordonas Banksas – akistatos išvakarėse apsinuodijęs vartininkas turėjo ją praleisti. Vis dėlto anglai nebūtų anglai, jei neprisigalvotų sąmokslo teorijų – spėta, jog Banksą bandyta apnuodyti specialiai tam, kad išaugtų Brazilijos šansai laimėti pirmenybes, kurių čempione ji ir tapo.
1974 ir 1978 metais anglai pasaulio pirmenybėse nedalyvavo, nes neįveikė kvalifikacinio etapo.
1982 m. – nepralaimėję, tačiau be medalių
Po dvylikos metų pertraukos į planetos pirmenybes sugrįžę anglai jau pirmose rungtynėse su Prancūzija pareiškė apie save – vienas prieš vartininką likęs saugas Bryanas Robsonas jau 27-ąją rungtynių sekundę įmušė pirmąjį įvartį čempionate. Tai buvo tik pradžia puikaus grupių etapo – laimėję akistatą su prancūzais 3-1, anglai taip pat šventė pergales prieš Čekoslovakiją bei Kuveitą ir užėmė pirmąją vietą tarp keturių komandų.
Po vieno grupės etapo sekė kitas – keturios grupės po tris komandas, stipriausia keliaudavo į pusfinalį. Anglams čia teko grumtis su šeimininkais ispanais bei senais pažįstamais vakarų vokiečiais. Pirmosios rungtynės su pastaraisiais pasibaigė be įvarčių – anglų gynėjams pavyko uždaryti pirmame etape keturis kartus pasižymėjusį vokietį Karlą-Heinzą Rummenigge ir Peterio Shiltono vartai liko sausi.
Antroje grupės akistatoje žūtbūt reikėjo pergalės, tačiau sėkmė nesišypsojo. Didžiausiu čempionato nusivylimu laikomas po keitimo rungtynėse pasirodžiusio Kevino Keegano žaidimas. Puolėjas likus 20 minučių iki rungtynių pabaigos turėjo puikią progą išvesti rinktinę į priekį, tačiau galva nesugebėjo tiksliai nukreipti kamuolio į tuščius vartus ir rungtynės taip pat pasibaigė nulinėmis lygiosiomis. Kaip bebūtų keista, šis trumpas 24 minučių Keegano pasirodymas buvo vienintelis kartas, kai du kartus geriausias pasaulio futbolininkas rungtyniavo pasaulio čempionato rungtynėse.
1986 m. – „Dievo ranka“ siunčia anglus namo
Anglai skelbė, jog į pirmenybes Meksikoje vyksta laimėti, tačiau nudegė jau pirmose rungtynėse. Turbūt, pasiekti daug jie ir negalėjo, turėdami traumuotus pagrindinius puolėjus, tačiau juos vis tiek veždamiesi į čempionatą, pavyzdžiui, visų pirmenybių metu puolėjas Gary Linekeris rungtyniavo su įtvaru ant riešo, o jau antrose rungtynėse Bryanas Robsonas buvo priverstas palikti aikštę dėl peties traumos ir čempionatas jam baigėsi.
Traumų išretinta Anglija pirmose rungtynėse turėjo pripažinti Portugalijos pranašumą. Po šiurkščių gynėjų klaidų įvartį mačui artėjant prie pabaigos įmušė Carlosas Manuelis ir po 24 metų pertraukos anglai pasaulio čempionatą pradėjo pralaimėjimu. Antrose rungynėse prieš Maroką anglai išgirdo savų fanų švilpimą – po daugelio neišnaudotų progų rungtynės su afrikiečiais pasibaigė be įvarčių. Trečoje grupės akistatoje su Lenkija pagaliau rastas gelbėtojas, per pirmąjį kėlinį tris įvarčius įmušęs Gary Linekeris, atgaivinęs fanų tikėjimą rinktine.
Aštuntfinalio susitikime su Paragvajumi taip pat komandą į priekį vedė Linekeris ir nuo suolo kilęs Peteris Beardsley. Rungtynės pasibaigė identiškai kaip ir praėjusios – rezultatas 3-0 ir ketvirtfinalyje laukė Argentina su Diego Maradona priešakyje.
Pirmasis akistatos kėlinys pasibaigė be įvarčių, o argentiniečių kapitonas Maradona paskui save vaikė visus iš eilės anglų gynėjus. Lūžis įvyko antrajame kėlinyje, kuomet po aukšto perdavimo į baudos aikštelę kamuolį vartų link nukreipė tas pats Maradona, tiesa, rankos pagalba. Į iškeltą argentiniečio ranką atsimušęs kamuolys perskriejo vartininką Peterį Shiltoną ir atsidūrė vartų tinkle. Teisėjas taisyklių pažeidimo nefiksavo ir argentiniečiai pirmavo 1-0. Po dar vieno Maradonos įvarčio ir Gary Linekerio atsako rezultatas tapo 2-1 – laiko atstatyti pusiausvyrą neužteko ir anglams pirmenybės baigėsi.
Čempionato „auksinio batelio“ savininku tapo Gary Linekeris. Su traumuota ranka rungtyniavęs puolėjas pelnė šešis įvarčius, o po pirmenybių užsidirbo ir kontraktą su „Barcelona“.
1990 m. – sėkmingiausias čempionatas nuo pat pergalingojo
Pirmosios Italijoje vykusio čempionato grupės rungtynės su Airija, vėlgi, nieko gero nežadėjo – ankstyvą Gary Linekerio įvartį nustelbė pirmasis airių įvartis pasaulio čempionato istorijoje ir rungtynės pasibaigė taikiai. Akistatoje su Olandija, rezerve turinčia Ruudą Gullitą bei Marco van Basteną, įvarčių nebuvo, nors du kartus juos ir įmušė Anglija. Deja, du kartus buvo užfiksuota nuošalė. Pergalė prieš Egiptą minimaliu rezultatu 1-0 nutiesė anglams kelią į kitą etapą – po vieno iš geriausių tos rinktinės futbolininkų Paulo Gascoigne‘o perdavimo pasižymėjo Markas Wrightas.
Aštuntfinalio mače su Belgija prireikė pratęsimo. Vėl nulinėmis lygiosiomis pasibaigus pagrindiniam laikui, pratęsime anglai priešpaskutinę minutę pelnė įvartį. Po dar vieno rezultatyvaus Gascoigne‘o perdavimo pasižymėjo buvęs „Arsenal“ žaidėjas Davidas Platt.
Dar vieną kartą į stipriausių rinktinių aštuntuką patekusi Anglija ketvirtfinalyje vos nesulaukė čempionato išsišokėlių Kamerūno antausio. Rungtynėse vėlgi prireikė pratęsimo, kuriame triumfavo anglai. Pratęsimą po tikslaus vienuolikos metrų baudinio išplėšęs Gary Linekeris pasižymėjo dar kartą ir pusfinalyje laukė akistata su Vakarų Vokietija.
Visas rungtynes per pagrindinį laiką laimėję vokiečiai atrodė grėsmingai ir į priekį išsiveržė pirmieji – antrajame kėlinyje gynėjo Andreaso Brehme baudos smūgis atsimušė nuo anglų futbolininkų ir skriejo į bejėgio Peterio Shiltono vartus. Likus dešimčiai minučių iki pabaigos, Gary Linekeris vėl priminė apie save – įmušė įvartį, po kurio tapo aišku, jog trečiose rungtynėse iš eilės anglai žais pratęsimą – šį kartą jis pasibaigė be įvarčių ir laukė, turbūt, nemėgstamiausia kiekvieno anglų sirgaliaus rungtynių dalis – baudinių serija.
Deja, po nesėkmingų Stuarto Pierce‘o bei Chriso Waddle smūgių pergalę vėl šventė Vakarų Vokietija. Anglams po nesėkmingų rungtynių dar teko žaisti dėl trečiosios vietos su šeimininke Italija, tačiau ir čia teko pripažinti varžovų pranašumą.
Antroji dalis – kitame straipsnyje.
Tekstas: Lauryno Puikio
Nuotraukos: FIFA ir Getty Images
Bėgimas gamtos takais – neišsemiamas emocijų šaltinis