Pasaulio kiokušin karatė čempionate be svorio kategorijų, kuris kas ketverius metus rengiamas Tokijuje, šiemet geriausiai iš lietuvių pasirodė Edgardas Sečinskis, pasidabinęs bronzos medaliu.
Iš viso būrio Lietuvos atstovų, tik E. Sečinskiui „karatė olimpiadoje“ vadinamose varžybose šįkart pavyko prasibrauti tarp aštuonių geriausių planetos kovotojų. Bronzos medalis pasaulio čempionate be svorių kategorijoje yra aukščiausias jo pasiekimas tokiose varžybose. Lietuvis taip pat yra triskart Europos čempionas.
Apie meilę kiokušin karatė sportui ir lietuvių stiprybes jame E. Sečinskis papasakojo „Sportlandmagazine.lt“.
Kaip susidomėjai kiokušin karatė ir kuo šis sportas tave sužavėjo?
Su kiokušin karatė susidūriau nieko nežinodamas apie šį sportą. Nuo 7 iki 12 metų sportavau karate-do, t.y. tradicinį, bekontaktį karatė. Vienose varžybose, jeigu neklystu, Lietuvos čempionate šiek tiek persistengiau su tam tikrais veiksmais ir trenkiau varžovui į krūtinės ertmę. Varžovas nebegalėjo tęsti kovos ir buvau diskvalifikuotas. Pajutau, kad bekontaktis sportas yra ne man ir norėjau pabandyti kažką kitą.
Kadangi buvau pakankamai aukštas, nusprendžiau išbandyti krepšinį, žaidžiau jį, bet komandinės sporto šakos irgi yra ne man. Tais pačiais metais tėtis, kuris plaukiojo Lazdynų baseine, pamatė ten pat sportuojančius kiokušin karatė atstovus ir pasiūlė nueiti pabandyti. Mano pirmasis treneris Darius Gudauskas trumpai papasakojo taisykles ir suteikė apsaugas kovai. Jau po pirmos kovos likau sužavėtas kiokušin karatė ir taip likau šiame sporte nuo 12 metų.
Kas yra svarbiausia šiame sporte?
Mano manymu, svarbiausia yra turėti kantrybės. Tai yra viena labiausiai kontaktinių sporto šakų pasaulyje, ypač karatė sferoje. Reikia nemažai įgūdžių, kūno paruošimo. Reikia ruošti dvasią, galvą ir psichologiją, nes turiu nemažai patirties, kai dėl fizinių ar psichologinių dalykų man nepavykdavo užimtų aukštų vietų. Patirtis ir supratimas, ko pats iš savęs nori, leido susidėlioti gyvenimo prioritetus, treniruočių grafiką, ir tai lėmė gerėjančius rezultatus. Tam reikia laiko, todėl čia ir yra svarbiausia kantrybė – kad pajaustum, ką čia darai.
Pasaulio čempionate be kategorijų iškovojai bronzą – ką tau reiškia šis pasiekimas?
Tai – vienareikšmiškai didžiausias laimėjimas karjeroje. Smagu prisijungti prie lietuvių, kurie yra buvę prizininkais šiose varžybose – Donato Imbro, Luko Kubiliaus, Margaritos Čiuplytės, Ingos Mikštaitės. Reikėjo laiko suprasti, kas įvyko, kaip aš tą padariau. Emocijoms atslūgus ir peržiūrėjus kovas, suprantu, kad visas darbas, kurį įdėjau, nenuėjo veltui. Šis medalis man reiškia labai daug. Turėjau nemažai pergalių Europoje ir pasaulyje, bet taip džiaugtis, kaip šį kartą, dar neteko.
Kaip vyko pasiruošimas pasaulio čempionatui?
Šįkart ruošiausi kaip niekad daug analizuodamas varžovus, nors įprastai nelabai mėgstu užsiimti analize. Labai padirbėjau kartu su „Saulės ženklo“ klubo kolektyvu. Pakeitėme visą pasiruošimo grafiką ir sportavome pagal pasaulio čempionato krūvį. Čempionatas vyksta dvi dienas – pirmą dieną laimėjus dvi kovas, antrą dieną laukia iki penkių kovų, jeigu patenki į finalus. Pagal tokį formatą ir vyko pasiruošimas – treniruodavomės dviejų dienų grafiku su vienos dienos pauze. Toks režimas leido gerai jaustis dviejų dienų varžybose.
Fizinis pasiruošimas taip pat buvo labai geras, ištverme nesiskundžiau, o varžovų analizė taip pat nenuėjo veltui. Sužinoję burtus, iškart dėliojome potencialus varžovus ir jiems ruošėmės. Žinoma, varžybose netrūko staigmenų, atsirado mažiau žinomų kovotojų, kas šiek tiek apsunkino situaciją. Visgi žinojome, kad dauguma varžovų bus žemesni. Jeigu anksčiau tokie man būdavo neparankūs, tai šįkart su trenerio ir kolegų pagalba teisingai sudėliojome visą taktiką, o man pavyko perlipti per save ir prisitaikyti.
Lietuva yra viena iš nedaugelio šalių, kurios sportininkai gali mesti iššūkį Japonijos kovotojams. Kas tai lemia?
Mes turime labai stiprų trenerių kolektyvą, kurie patys yra laimėję daug čempionatų. Jų patirties bagažas daug ką suteikia ateities kartoms. Mane treniruoja Europos ir pasaulio čempionas Paulius Klapatauskas. Taip pat dirbau ir su kitu tituluotu treneriu Dariumi Gudausku. Visi treneriai, kurie prisilietė prie mano karatė gyvenimo ir kelio, buvo žinomi kovotojai, todėl tokie žmonės turi bent kelias idėjas, kurias gali perteikti savo auklėtiniams. Taip ta nauja karta auga.
Dar viena priežastis – didelis kovinio sporto šakų populiarumas Lietuvoje. Tai lemia didėjančią konkurenciją tiek tarp klubų, tiek tarp miestų. Nauja karta turi dar daugiau šansų eiti toliau, nes su jais pradeda dirbti dar gana jauni, bet jau tituluoti treneriai, bandantys pritaikyti įvairias naujoves. Karatė sportas nuolat keičiasi, todėl džiaugiuosi, kad Lietuva yra viena stipriausių pasaulyje ir kad kiokušin karatė mūsų šalyje sparčiai plečiasi. Pats dirbu „Saulės ženklo“ klube ir tikiuosi, kad kartu auginsime naujus čempionus bei išlaikysime Lietuvą pasaulio elite.
Iš ko pats semiesi motyvacijos? Ar turi idealą?
Anksčiau žiūrėdavau į krepšininką Kobe Bryantą, kuris yra labai gerai pasakęs, kad tu gali būti labai talentingas, bet tai nereiškia, jog būsi geriausias pasaulyje, nes be sunkaus darbo talentas dažnai pražūsta. Jis mane labai įkvėpdavo. Net bandžiau gyventi pagal jo pamišusį sportavimo grafiką. Tai buvo vienas pirmųjų įkvėpėjų.
Karatė pasaulyje mano idealai buvo treneriai D. Gudauskas ir P. Klapatauskas, iš kurių mokiausi šio sporto subtilybių. Dabar mane įkvepia klubo nariai, kurie padeda man ruoštis varžyboms ir buvo mano motyvatoriai. Būdavo dienų, kai norėjosi patinginiauti, bet kolegos ateidavo į treniruotes ir taip mane paskatindavo nepasiduoti. Esu dėkingas ir šeimai bei sužadėtinei Gerdai Pekarskaitei, kuri taip pat yra kovotoja ir smarkiai prisidėjo prie mano pasiruošimo. Gyventi su sportininku nėra lengva, todėl čia reikia daug supratingumo. Džiaugiuosi, kad jį turiu. Turbūt kiekvienas sportininkas gali pasakyti, kad antrosios pusės yra auksiniai žmonės.
Tekstas: Dominyko Genevičiaus
Nuotraukos: Algimanto Barzdžiaus
Pasaulio čempionas L. Kancius šlovės spinduliuose nesimaudo: „Važiuoti Saudo Arabijoje lengviau nei surinkti biudžetą“