Kad „Sportland“ dirba nepaprastai šaunūs žmonės, įmonės administracija žinojo jau seniai, tačiau norėdami iš arčiau pažinti savo darbuotojus, surengė vidinį įmonės konkursą „Papasakok savo hobį“. Konkurso laimėtoja – Vilniaus „Timberland“ parduotuvėje dirbanti 21-erių Karolina Kadzilauskaitė. Mediciną studijuojanti, šiuo metu joga ir boksu susidomėjusi mergina išbandė daugybę sporto rūšių, tačiau visada arčiausiai širdies iš Simno kilusiai Karolinai bus šokiai ir futbolas.
Papasakok apie savo dvi didžiąsias aistras: futbolą ir šokius.
Užaugau visai prie pat mūsų miesto stadiono ir beveik kiekvieną dieną stebėdavau futbolą žaidžiančius vaikus, kol galiausiai, būdama 4-erių, pati išdrįsau įžengti į stadioną. Treneris mane pastebėjo ir pakvietė pabandyti pažaisti, o vėliau – prisijungti prie komandos. Vėliau teko žaisti ir moterų lygoje. Nuo 5-erių pradėjau lankyti tautinius šokius, šokau kolektyve, vėliau susidomėjau ir ėmiau šokti dar ir sportinius šokius. Prieš 4 metus pradėjau lankyti baletą, susidomėjau gimnastika, kas mane atvedė į „Žalgirio“ šokėjų gretas.
Sportuoti pradėjai nuo 4-erių. Ar pati išsirinkai futbolo ir šokių būrelius, ar padėjo tėvai?
Mama labai džiaugėsi, kad mane sudomino sportas ir visada labai mane palaikė. Į antrąją treniruotę, kad būtų drąsiau, atsivedžiau ir savo vyresnį brolį. Taip ir likom stadione. Kiekvieną dieną augome su futbolu. Šokių būrelius taip pat pasirinkau pati, mama niekada manęs nestūmė ir neliepė juos lankyti, tačiau tik pamačiusi, kad man patinka šokti ir man tai sekasi, ji stengdavosi tą užsidegimą išlaikyti.
Esi gavusi apdovanojimą iš paties UEFA prezidento Mishel Platini už permainas futbolo sferoje. Papasakok plačiau apie tai.
Treniruotėse mergaičių paprastai daugiau nebūdavo, todėl žaisdavau tarp vaikinų. Mūsų suburta komanda pradėjo žaisti rajoninėse varžybose, tarpmiestiniuose turnyruose, dalyvaudavome respublikinėse „Ežio golo“ žaidynėse. Komandų buvo reikalaujama į sudėtį įtraukti bent vieną merginą, tačiau susitikus finalinėse varžybose net didžiųjų miestų komandos savo gretose jų neturėdavo. Po to kai 2009 m. mūsų komanda respublikoje užėmėme pirmąją vietą, buvo atkreiptas didesnis dėmesys į merginų įtraukimą į futbolą. Pasiekus nemažai asmeninių laimėjimų šioj srity, įrodant, kad futbolas nėra vien vyriškas sportas, sulaukus daugiau dėmesio iš futbolo federacijų, trenerių, UEFA prezidento Michel Platini ir pan., aikštelėse pradėjo daugėti vis naujai įsitraukiančių merginų, dėl ko dabar yra organizuojami netgi atskiri moterų futbolo čempionatai.
Kaip paaiškintum, kodėl tave taip traukia sportas?
Mano šeimoje nėra labai daug sportininkų, todėl didžiausią įtaką padarė aplinka: miesto stadionas ir krepšinio aikštė buvo prie pat mano namų, visi aplinkiniai visada stebėdavo ir kalbėdavo apie „Žalgirio“ rungtynes, pavyzdį rodė ir brolis, kuriam sportas buvo neatsiejama gyvenimo dalis. Taip pat netiesiogiai įtakos turėjo ir mama, kuri mus augino stipriais žmonėmis, mokė nepalūžti, siekti tikslų ir visada kovoti iš paskutiniųjų, o kas daugiau tokiomis savybėmis pasižymi, jei ne sportininkai.
Savo pasakojime rašei, kad norėtum tapti neurochirurge. Kodėl tave taip žavi ši sritis?
Mane visada labai žavėjo žmonių mąstymo galimybės, suvokimas, individualumas. Manau, kad smegenys yra pats ypatingiausias žmogaus organas, todėl tiesiog kyla noras pamatyt viską iš arčiau. Taip pat neurochirurginės operacijos reikalauja be galo daug žinių, kruopštumo ir tikslumo, o tai ne menkas iššūkis, kurį mielai priimčiau! O ir jausmas po sėkmingų, labai sudėtingų operacijų, kai žinai jog padarei viską ką galėjai ir padarei gerai – neįkainojamas, dėl jo verta gyventi ir stengtis.
Kam dar, išskyrus sportą, šokius ir studijas, norėtum skirti daugiau laiko?
Labai norėčiau rasti daugiau laiko paskaityti knygas, savanoriauti beglobių gyvūnų prieglaudėlėse ir prisidėti savanoriavimu prie aplinkos taršos mažinimo, tačiau, deja, tam lieka nelabai daug laiko.
Kalbino Karina Sėrikova
Nuotraukos – iš asmeninio archyvo
Įvarčių išgelbėtas Europos lygos finalas