Tomas Burbulis (32 m.), šių metų Lietuvos 70,3 vidutinio nuotolio triatlono čempionas, rugpjūtį pasiekęs simboliškai greičiausią šalies laiką šiame nuotolyje (oficialūs rekordai nėra fiksuojami), neseniai debiutavo ir 140,6 ilgo nuotolio triatlone Emilijos-Romanijos IRONMAN varžybose Italijoje. Tomas trasą įveikė per 8:29:31, 8-as iš 2 179 dalyvių bendrai, 4-as iš 221 savo amžiaus grupėje tarp 30-34 m. vyrų, o iki 3-ios vietos šioje grupėje jam pritrūko vos 29 sek. Tai greičiausias Lietuvos laikas 140,6 ilgo nuotolio triatlone ir geriausias mūsų šalies atstovo pasirodymas šio nuotolio IRONMAN triatlono varžybose.
Lietuvos triatlono federacijos sporto plėtros komitetas su Tomu, kuris dar yra ir puikus pašnekovas, turėjo ilgą ir įdomų pokalbį.
Pirmąjį savo 140,6 ilgo nuotolio triatloną įveikei ir sezoną pabaigei sutrenksmu. Tavo laikas net apie valandą greitesnis nei prieš tai buvę greičiausi Lietuvos laikai šio nuotolio distancijoje bei IRONMAN serijos varžybose. Pastarosiose 8-os vietos bendrai iki šiol niekam iš Lietuvos nepavyko pasiekti. Be to, esi Top-5 konkurencingoje amžiaus grupėje ir labai nedaug trūko iki Top-3. Papasakok kokius tikslus kėlei, kaip sekėsi Italijoje ir kaip vertini rezultatą?
Kadangi tai mano pirmas šio nuotolio triatlonas, galvoje dėliojau, kad jei įveiksiu greičiau nei per 9:30 – gerai, jei lėčiau – vidutiniškai, jei lėčiau nei per 10:00 – blogai, o jei greičiau nei per 9:00 – labai gerai. Tačiau laikui galėjo turėti įtakos labai daug veiksnių, todėl jam per daug dėmesio neskyriau. Tikrai nenorėjau bėgimo dalyje „nulūžti“, todėl vienas iš tikslų buvo finišuoti stabiliu tempu, be “pasivaikščiojimų”, “atsikvėpavimų” ir pan. Šis pagrindinis mano metų startas turėjo vykti šeštadienį, rugsėjo 17 dieną, tačiau išvakarėse dėl audros varžybos buvo atšauktos. Visi tikėjosi, kad organizatoriams pavyks jas perkelti į sekmadienį, bet, šeštadienį praūžus audrai, vaizdas vis dar neteikė optimizmo. Visgi vakare organizatoriai pranešė, kad varžybos vyks sekmadienį kartu su pusės IRONMAN distancijos varžybomis su apie 4 700 dalyvių trasoje. Dar tą patį vakarą reikėjo nusivaryti dviratį į naujai pastatytą tranzito zoną.
Ten manęs laukė dvi naujienos. Viena gera, kita bloga. Pradėkime nuo blogos. Pastebėjau, kad galiniai stabdžiai pilnai neatsileidžia ir liečia ratą, bet dėl to stipriai neišgyvenau, nes maniau, kad pavyks sutvarkyti šią problemą ryte prieš startą. Na, o gera naujiena buvo ta, kad po pertvarkos tranzito zonoje, mano dviračio vieta buvo pačioje patogiausioje vietoje – prie pat išvažiavimo iš tranzito. Tas labai pradžiugino.
Varžybų rytą į tranzitą atvykau likus maždaug valandai iki starto (startas 7:25 ryto). Susiradau dviračių mechaniką, kuris sutvarkė stabdžius, ir jau buvo truputį ramiau. Į plaukimo startą atėjau kiek vėliau nei norėjau, todėl teko improvizuoti, kad patekčiau į norimą starto vietą. Peršokęs tvorą atsidūriau zonoje, kurioje stovėjo greičiausi plaukikai, ir nuėjau arčiau starto linijos. Ten sutikau kolegą Marijų Butrimavičių, kuriam palinkėjau sėkmės ir išgirdau, kaip duoda startą. Jaudulio buvo, bet ne daugiau nei prieš įprastas varžybas Lietuvoje.
Plaukti sekėsi neblogai. Jūra buvo tikrai rami ir nebangavo. Tačiau sunku buvo plaukti grupėje, todėl daugiausiai laiko praplaukiau vienas pasitraukęs į šoną nuo jos. Nuplaukus kokį kilometrą sutraukė kairę blauzdą. Plaukdamas pratempiau šiek tiek raumenį ir atleido, bet vis tiek jaučiau sutrauktą raumenį. Ėmiau nerimauti, nes galvojau, kad toliau gali būti tik blogiau. Nepaisant to, atplaukiau per 57:42 ir laikas džiugino. Tranzite vėl susitikome su Butrimavičiumi, kuris šiek tiek greičiau nuplaukė tuos 3,8 km ir šiek tiek anksčiau startavo. Ten dėl tobulos dviračio vietos pavyko daug greičiau apsisukti nei jam ir į dviračių trasą išvažiavau jau geresnėje pozicijoje. Už poros kilometrų pasivijau Martyną Laurušką, kuris startavo gerokai vėliau nei mes su Marijumi, bet vis tiek plaukime aplenkė, o kadangi laikas skaičiuojamas kiekvienam nuo individualaus starto, jis dar gerokai mus dviračiu aplenkęs buvo. Persimetėme keliais žodžiais ir nuvažiavau į priekį.
Kaip žinia, greiti ir patyrę plaukikai tarpusavyje “draftina” vieni už kitų ir, jei Martynas būtų startavęs priekyje su greičiausiais plaukikais, kaip kad mes su Marijumi, tikrai manau galėtų gal net pirmas bendrai atplaukti ar arti to. Kokiame 10-ame kilometre mane prisivijo Marijus, patapšnojo per petį ir nurūko į priekį. Daugiau jo dviračių trasoje nemačiau. Nuo maždaug 40-to kilometro susidarė 3-5 žmonių grupelė ištemptoje grandinėje, kurioje visi po truputį padirbėdavo priekyje. Dviračių trasa buvo labai lygi, bet turėjo 2 km ilgio kalną, kurį serpantinais reikėjo įveikti du kartus. Pagal mano ir Marijaus prietaisus bei “Strava”, bendras vertikalus sukilimas buvo 720-760m, dukart po 360m-380m į tą Bertinoro kalną. Stačiausios atkarpos buvo net 10-15 % statumo. Minant jomis buvo net dvejonių ar pavyks užminti nenulipus nuo dviračio. Priekyje turėjau 55-to ir 42-to dydžio “žvaigždes”, gale lengviausia – 23-ia. Laimei pavyko, nors tikrai sunku buvo. Marijus, kaip supratau, turėjo vieną 54-to dydžio “žvaigždę” priekyje, o gale 28-ą, tad į Bertinorą mindavo atsistojęs, o tai jam kainavo nemažai jėgų. Na o man antrame rate dar kartą atkentėjus ir užmynus į tą patį kalną nutiko turbūt vienas “didingiausių” momentų mano gyvenime – prispyrus reikalui teko minant nusišlapinti tiesiai į šortus (juokiasi)!
Niekam ne paslaptis, kad tai daro pro atletai ir ne tik, kurie nelabai gali sau leisti sustoti. Nežinau, ar dėl to, ar dėl kitų priežasčių, bet ta grupė, su kuria kartu važiavau, po to pabėgo į priekį ir paskutinius 50 km teko minti vienam (juokiasi). Tačiau dviračio laikas – 4:24:50, vidutinis – beveik 41km/h, 9-as greičiausias tarp visų dalyvių vis tiek labai džiugina. Tiesa, verta paminėti, kad dviračių trasa buvo apie 3 km trumpesnė nei ankstesniais metais – apie 176 km. Dėl kelio remonto darbų plente negalėjome apsisukti reikiamoje vietoje, todėl apsisukimą padarė keliais šimtais metrų arčiau. Kita vertus, pasikeitus aplinkybėms, buvo gerokai prailgintas tranzitas, kad tilptų kartu pilno ir pusės IRONMAN dalyviai (įsivaizduokite apie 4 700 dviračių).
T2 labai nustebau, kai pamačiau Marijų, nes galvojau, kad bus didesnis atotrūkis tarp mūsų. Pasišnekėjome kol persirenginėjome ir ruošėmės pačiai “linksmiausiai” daliai – 42 km bėgimo maratonui. Iš T2 išbėgau pirmiau už Marijų, o jis keliolika sekundžių vėliau. Nubėgus kelis kilometrus pasižiūrėjau į bendrą savo laiką ir pamačiau, kad galėčiau finišuoti “tilpdamas” į 9 valandas, jei nubėgsiu greičiau nei per 3:30. Tada man pranešė, kad bendroje įskaitoje esu 13-oje pozicijoje. Tai mane labai nustebino. Tikrai negalvojau, kad esu taip arti lyderių. Bėgimo trasa buvo visiškai lygi ir labai gera norint siekti gerų bėgimo rezultatų. Ją sudarė 4 ratai po 10,5 km. Nubėgus vieną ratą tempas vis dar buvo labai geras ir pagalvojau, kad gal galiu nubėgti maratoną ir per 3 val. Nubėgus pusę distancijos per maždaug 1:25 išsikėliau sau ambicingą tikslą nubėgti per greičiau nei 3 val. Trečiame bėgimo rate trasoje labai padaugėjo bėgikų iš pilnos ir pusės distancijos, vietomis buvo sausakimša ir jau reikėjo prie „maitinėlių“ net sustoti norint gauti vandens. Negana to, maždaug po 25km pritryniau labai skausmingą nuospaudą ant kulno. Tačiau, nubėgęs tris ratus mačiau, kad vis dar galiu “tilpti” į 3 valandas, net jei ir gerokai sulėtėčiau, o nuospauda tą padėjo daryti “labai sėkmingai”.
Bėgant paskutinius 10 km jausmas buvo tarsi pėdos degtų, bet kentėjau ir bėgimo distanciją įveikiau per 2:56:36, 13-as tarp visų dalyvių. Kita vertus, koks gi tu “ironmenas”, jei finišuoji be nuovargio ir skausmo? (Finišavau tarp daugybės pusės distancijos dalyvių, nesuprasi kas ir kokią distanciją baigia, bet po finišo man pasakė, kad pilnoje “tilpau” į 8 val. 30 min. Buvau labai maloniai nustebintas, nes bėgant tokio laiko nesitikėjau, galvojau tik apie bėgimo laiką. Bendras laikas 8:29:31 ir 8 vieta tarp beveik 2 200 pilno nuotolio dalyvių. Tai buvo pirmas mano ilgo nuotolio triatlonas ir šio nuotolio IRONMAN, todėl rezultatą vertinu tikrai labai teigiamai. Su tuo pasiruošimu, kurį turėjau šioms varžyboms, manau, kad tai buvo maksimalus rezultatas, kurį galėjau pasiekti.
Marijus ir Martynas irgi labai stipriai pasirodė. Ar čia Lietuvos sportininkų lygis ilgo nuotolio triatlonuose pakilo ar trasa greita ar abu? Taip pat, lyderiai tarp jūsų trijų keitėsi iki pat T2. Ar trasoje vyko kokia nors reali kova tarp jūsų ar tiesiog kiekvienas individualiai kovojote “pats su savimi” negalvodamas apie varžovus iš Lietuvos?
Sportininkų lygis Lietuvoje tikrai auga. Taip pat gerus laikus lėmė tikrai greita trasa ir gana geros oro sąlygos. Be to dviračių trasa buvo kiek trumpesnė, bet taip dažnai būna, kad trasoje trūksta kelių kilometrų ar būna keliais kilometrais ilgesnė. Todėl skirtingų varžybų trasų laikus sudėtinga lyginti. Gal ir galėjo susidaryti įspūdis, kad vyko reali kova, bet kiekvienas varžėmės pagal savo galimybes ir nemanau, kad kas nors bandė kurį nors aplenkti.
Prieš varžybas sau sakiau, kad, jei pavyks pasivyti Marijų bėgimo trasoje, nes dviratyje jį pasivyti nėra šansų, tai rezultatas turėtų būti tikrai geras. Su Marijum matėmės prieš pat startą T1, dviračių trasoje kai jis mane aplenkė ir T2, kur dar ir pasikalbėti spėjome. Martyną mačiau dviračių trasos pradžioje. Bėgant buvo vietų, kur prasilenkinėjom su į priešingą pusę bėgančiais bėgikais, todėl mačiau nemažai ir kitų lietuvių. Taip pat ir tarp žiūrovų buvo nemažai palaikymo iš tautiečių. Buvo tikrai labai smagi atmosfera tiek dalyvauti, tiek stebėti varžybas jaukiame Italijos miestelyje prie jūros bei jo apylinkėse esant geram orui.
Ar turi trenerį ir kaip ruošeisi šioms varžyboms? Ką valgei ir gėrei prieš, per ir po varžybų? Kaip sekėsi derinti sportą, šeimą ir darbą bei ką patartum tautiečiams?
Triatlono trenerio neturiu, bet plaukimą treniruojuosi pas Igorį Kozlovskį. Triatlono planus pasiruošiu pats. Pasiruošimas šioms varžyboms nedaug kuo skyrėsi nuo trumpesnių distancijų. Tiesiog padidinau surenkamų kilometrų skaičių, palėtinau ir pailginau intervalus. Taip pat, kelis savaitgalius turėjau ilgus dviračio mynimus, o kitą dieną ilgus bėgimus, tam kad priprasčiau bėgti pavargusiomis kojomis. Ne viskas išėjo taip kaip norėjosi, bet manau taip yra daugumai.
Prieš varžybas bandžiau valgyti daug angliavandenių, bet Italijoje sunku rasti maisto dienos metu, tad šita dalis nebuvo visiškai įvykdyta. Dieną prieš varžybas gėriau daug skysčių. Varžybų rytą valgiau avižinę košę ir bandeles, o prieš startą suvalgiau “geliuką” su kofeinu. Į dviračio dvi gertuves susipyliau apie 14 “geliukų” ir dar atskirai vieną „geliuką“ su kofeinu. Taip pat vieną gertuvę su elektrolitais ir vieną su vandeniu. Mindamas dviračiu papildomai dar paėmiau vieną gertuvę vandens ir vieną “Gatorade” gėrimo. Bėgime suvalgiau maždaug 6 geliukus, iš kurių vienas buvo su kofeinu. Gėriau viską, kas papuola po ranka kiekvienoje “maitinėlėje”, kuri buvo kas 2,5 km, o baigęs bėgt po varžybų iš karto “šoviau” šalto alaus (juokiasi).
Sportą derinti su šeima sekėsi gana gerai, nes mano draugė Greta taip pat bėgikė ir triatlonininkė. Kartais kartu prasibėgame ar prasiminame. Ji puikiai supranta treniruočių svarbą ir palaiko mane. Su darbu sudėtingiau. Nors dirbu programuotuoju ir galiu dirbti iš namų, vis tiek darbus reikia padaryti, o jų šiais metais buvo nemažai. Ne vieną treniruotę iš turimo plano teko trumpinti dėl laiko stokos arba visai praleisti. Na, bet darbas yra darbas, o triatlonas yra pomėgis, kurio negaliu statyti aukščiau šeimos ar darbo. Tą patį rekomenduoju ir kitiems. Ką patarčiau tautiečiams? Jei norite gerų rezultatų, nebandykite „šokti virš bambos“ per trumpą laiką iš karto siekdami aukštų rezultatų. Mažais žingsneliais ir nuosekliu darbu gerinkite rezultatus. Taip pat, stenkitės mėgautis treniruotėmis ir varžybomis.
Ar varžybose labiau vadovaujiesi aiškiu planu su nusistatytais parametrais (tikslinis tempas, pulsas, vatai ir pan.), kurių stengiesi laikytis, ar labiau stebi savijautą bei kaip klostosi varžybos ir pagal tai sprendi vietoje?
Šiose varžybose turėjau tik aiškų mitybos planą ant dviračio. Plaukiu pagal savijautą ir per varžybas į laikrodį nežiūriu. Dviratyje galios matuoklio, kad sekčiau vatus, nenaudoju. Tempo irgi praktiškai neseku, nes jam gali turėti įtakos labai daug faktorių, tokių kaip vėjas ir kalnai. Minu pagal savijautą. Bėgu daugmaž irgi. Bėgant žinoma pasižiūriu į tempą, į kokį laiką galiu tilpti, žiūriu ar tas tempas krenta ir pan. Kažkiek seku ir pulsą, bet kadangi ilgesniuose nuotoliuose ramiau viską darai, raumenys pavargę ir mažiau energijos, tai šis labai neužkyla ir jam daug dėmesio neskiriu. Tačiau, jei matyčiau, kad per daug užkilo, lėtinčiau tempą. Pulso matavimo diržą naudoju tik ilgesnėse distancijose, OD ir SD dalyvauju be jo, nes ten tiesiog „varau max” (juokiasi).
Šį sezoną esi ne tik Lietuvos 70.3 vidutinio nuotolio čempionas, bet ir Lietuvos Triatlono Taurės sezono absoliutus olimpinės distancijos nugalėtojas bei absoliutus sprinto distancijos antros vietos nugalėtojas. Ar tai buvo dalis tavo pasiruošimo IRONMAN? Kaip vertini šį sezoną?
Vidutinio nuotolio varžybas Draudeniuose vertinu labai gerai, nes pavyko nugalėti, distanciją įveikti per labai gerą laiką ir net tapti Lietuvos čempionu. Tai pirmas mano šalies čempiono titulas. LTT į sprinto distancijos įskaitą patekau tik dėl to, kad keliuose etapuose nebuvo olimpinės distancijos. Startuodavau tik vienoje distancijoje ir tikrai nesivaržiau abiejose tą pačią dieną (šypsosi). Dalis mano pasiruošimo IRONMAN varžyboms buvo keli LTT etapai, kuriuose dalyvavau kaip treniruotėse. Panašu, kad šis sezonas buvo geriausias mano, kaip triatlonininko, karjeroje iki šiol.
Kokie planai kitam sezonui? Ar dalyvausi IRONMAN pasaulio čempionate? Tau 32 metai ir panašu, kad ilgo ir vidutinio nuotolio triatlonuose, kurie yra “non-draft” formato, tavo potencialas dar tik atsiskleidžia ir dar galėtum toliau “kalnus versti”. Atrodo, kad gal net galėtum bandyti tapti ilgo ar vidutinio nuotolio profesionalu ar elitiniu sportininku.
Jau gavau kvietimą į 2023 m. pasaulio čempionatą Konoje ir jau užsiregistravau į jį. Kol kas vienintelis planas kitam sezonui yra jame sudalyvauti. Manau, kad kaip ir ankstesniais metais, dalyvausiu daugumoje LTT etapų. Dar norėčiau sudalyvauti ir Challenge Roth ilgo nuotolio triatlone, didžiausiame ilgo nuotolio triatlono renginyje pasaulyje, bet kol kas aiškaus plano kaip ir kada dar neturiu. Man jau 32 metai, bet manau, kad dar galiu kažkiek po truputį tobulėti ir gerinti rezultatus. Jei būtų įmanoma iš profesionalaus ar elitinio sporto užsidirbti, gal ir bandyčiau. Dabar iš programavimo uždirbu daugiau (juokiasi).
Daugumai 42km bėgimo maratonas savaime yra rimtas iššūkis. Tačiau tu prieš maratoną dar maždaug valandą plauki 3,8km, maždaug keturias su puse mini apie 180km ir tik tada nubėgi maratoną per 2:56:36. Dauguma bėgikų tokio laiko maratone nepasiekia visą gyvenimą. Kaip vertini? Ar nemanai, kad esi geležinis?
Tai greičiausi mano nubėgti 42km arba maratonas, bet ir nelabai esu bėgęs tiek anksčiau. Per treniruotes tokių ilgų atstumų nebėgioju. Vieną maratoną 2014 metais Vilniuje nubėgau per 3:27, pernai Trail Kuršių Nerija bėgau 50km, bet ramiai, ne rezultatui ir dabar per šį triatloną.
„Geležinis“ tai tik metafora ir aš savęs tokiu nelaikau. Kiekvieną finišavusį ilgo nuotolio triatlone ar IRONMAN varžybose, t.y. įveikus taip vadinamą „iron man“ nuotolio distanciją, vadina „finisher“, o kiekvienas jau kaip nori, taip save ir pavadina. Kita vertus, juk vienas iš ilgo nuotolio triatlono varžybų sumanytojų pasakė „kas finišuos pirmas, pavadinsime jį geležiniu žmogumi“.
Ganėtinai kuklus atsakymas finišavus pirmam tarp lietuvių su geriausiu šalies ilgo nuotolio rezultatu ir geriausiu asmeniniu maratono laiku. Gal ne veltui triatlono bendruomenė kalba, kad esi kuklus. Visgi, kokios priežastys ir savybės lemia, kad esi toks stiprus?
Kuklus ar nekuklus žmogus visiškai nieko nesako apie jo pajėgumus varžybose. Tačiau geriau būti kukliam su gerais rezultatais, nei „pagyrų puodu“ su ne kokiais (juokiasi). Manau, kad mano rezultatus lemia nuoseklios ir man tinkamos treniruotės.
Du stipriausi Lietuvos “geležiniai žmonės” gyvena Trakuose, kur triatlono klubas irgi kukliai vadinamas būreliu. Kaip paaiškintum šį fenomeną? Ar darote bendras treniruotes su Marijumi?
Trakuose nuo seno vyksta ar vyko nemažai triatlono (Lietuvos čempionatas, Iron Trakai), bėgimo (Trakų pusmaratonis), kitų sporto šakų varžybų. Tai sportiškas miestas su ežerais ir gana geromis sąlygomis sportuoti mieste ir už jo ribų. Man labai pasisekė, kad galėjau treniruotis su Marijumi, vienu stipriausiu Lietuvos triatlonininkų. Gavau daug naudingų patarimų iš jo. Už tai jam didelis dėkui. Tačiau šiais metais retai kartu treniravomės. Tik kelis kartus išmynėme ant dviračių. Sunku buvo suderinti darbus su treniruotėmis, Marijus nemažai laiko buvo užsienyje, o aš savaitgaliais dažnai būdavau išvykęs į kitus miestus. Ankstesniais metais drauge mindavome žymiai dažniau, bet dabar dar pasikeitė ir mūsų abiejų gyvenamosios vietos, todėl dar sunkiau suderinti abiem tinkamus laikus. Taip pat, kartais norisi ramiai prasiminti, o su Marijumi ramiai nebūna (juokiasi). Tiesa, žiemą mūsų Trakų triatlono būrelyje lankome baseiną, o vasarą plaukiojame geriausiame Čiukiškių ežere pas svetingąjį būrelio narį – Jurijų.
Kada ir kaip atsiradai triatlone? Kokias sporto šakas bandei anksčiau ir kokias be triatlono bandai dabar? Kokie kiti tavo pomėgiai be sporto?
Pirmas mano triatlonas įvyko 2018 m., kai Impuls treneris Sergėjus Michailovas pasiūlė sudalyvauti Trakų triatlone. Ten įveikiau sprinto distanciją. Tada svarbiausia buvo atplaukti iki kranto, nes, kaip ir daugeliui, plaukimo rungtis buvo silpnoji dalis. Nepamenu rezultato, bet jis tikrai nebuvo įspūdingas. Vėliau tais metais patyriau traumą pirmą kartą mindamas dviratį kartu su Marijumi Butrimavičiumi ir nebesportavau.
Tačiau nuo 2019 metų dalyvavau jau beveik visose triatlono varžybose Lietuvoje. Prieš triatloną mėgėjiškai žaidžiau krepšinį. Dabar be plaukimo, dviračio ir bėgimo nelabai lieka laiko kažkokioms kitoms sporto šakoms. Man patinka ekstremalios pramogos, kuriose galima gauti gerą adrenalino dozę, pvz. šuolis parašiutu ar su guma. Taip pat, mėgstu švaistyti laiką žiūrint visokias „nesąmones“ per YouTube (juokiasi).
Sakai patinka ekstremalios pramogos? Tuomet ką galvoji apie Norseman triatloną, vykstantį Norvegijoje?
Tikrai įdomus triatlonas. Norėčiau ten kada nors sudalyvauti, bet labai nemėgstu šalčio, o ten, kaip žinia, labai šaltas vanduo (juokiasi).
Ankstesni Tomo Burbulio pasiekimai
– 2022 m. Lietuvos 70.3 vidutinio nuotolio čempionato absoliutus čempionas, pasiekęs greičiausią šalies laiką šiame nuotolyje – 04:03:45.
– 2022 m. sezono Lietuvos Triatlono Taurės (LTT) absoliutus „non-draft” formato olimpinės distancijos (OD) nugalėtojas ir „non-draft” formato sprinto distancijos (SD) antros vietos nugalėtojas.
– 2022 m. Lietuvos čempionato „draft-legal” formato OD 7-as bendrai, vice-čempionas savo amžiaus grupėje.
– 2021 m. Lietuvos 70.3 vidutinio nuotolio čempionato absoliutus bronzos čempionas.
– 2021 m. sezono LTT absoliutus „non-draft” formato SD nugalėtojas.
– 2020 m. sezono LTT „non-draft” formato SD 6-as bendrai, 5-as savo amžiaus grupėje.
– 2019 m. LTT etapo 70.3 triatlone 18-as bendrai, 11-as savo grupėje.
Tekstas: Silvestro Tamučio, Lietuvos triatlono federacija
Nuotraukos: Sportograf
E. Kipchoge pasaulio maratono rekordus gerina bėgdamas širdimi ir protu