Vytautas Dranginis: fotografui svarbiausia atrasti save

Vytauto Dranginio, kaip sporto fotografo, žvaigždė suspindo greitai ir ryškiai. Jo nuotraukos dabar puikuojasi įvairiuose sporto reportažuose ir straipsniuose. Vytautas mielai sutiko tapti Sportland LT organizuojamo jaunimo foto konkurso „Žiema“ vertinimo komisijos nariu. Paprašėme jo pasidalinti savo požiūriu į fotografiją ir pailiustruoti jį autoriaus atrinktomis nuotraukomis.

Kaip fotografija atsirado tavo gyvenime?

Tai nutiko visiškai natūraliai. Tiesa, dabar, kai atsuku laiką atgal, suprantu, jog tam nutikti kai kas visgi turėjo įtakos. Prisimenu save dar vaiką (4-5-6 metų, gal kiek vyresnį), nuolat vartantį tėvų nuotraukų albumus. Taip pat turėjau daugybę savo mažo nuotraukų – vieną iš jų visur vežiojausi su savimi: tiek į pirmąsias studijas Klaipėdoje, antrąsias Vilniuje, į Londoną taip pat. Ta fotografija su manim iki šiol, kad ir kur gyvenčiau. Tikrai manau, kad tai paliko mano pasąmonėje pirmuosius pėdsakus, o vėliau atėjo praktika. Nuo pat paauglystės skolindavausi fotokameras, kad tik galėčiau ką nors nufotografuoti – bet ką, bet kur.

Jau studijuodamas įsigijau pirmąją fotokamerą – fotografavau dar daugiau, o išvykus gyventi į Londoną fotografija tapo dar artimesnė ir padėjo susipažinti su nauju miestu ir žmonemis. Nors dirbau naktinį darbą statybose, galvoje buvo tik vienas noras – išbandyti vis naują fotografijos sritį, naujas technikas, sutikti neregėtus žmones ir juos nufotografuoti. Tuomet man labiau patiko pats veiksmas nei rezultatas. Vėliau, kai pradėjau dirbti už atlygį, ne mažiau svarbus tapo ir rezultatas. Dar vėliau, jau metęs darbą statybose, atidariau fotostudiją viename geriausių Londono rajonų, jei vertintume jį iš meninės pusės, – Shoreditch. Tuo metu tai buvo Londono fotografų Meka. Tačiau vis dar nesijaučiau tvirtai ir nuomuodamas studiją kitiems fotografams, mokiausi iš jų. Ir tai vis dar buvo fotografijos kelias į mano gyvenimą, kelias, kuris manau ir dabar tęsiasi, auga ir bręsta.

Kokių savybių, tavo manymu, reikia geram fotografui?

Kiekvienas esame kitoks – visų pirma kaip asmenybė, – todėl svarbiausia atrasti savo, kaip fotografo, veidą, savo bendravimo stilių su žmonėmis. Tik atradęs save būsi foto asmenybė, o ne tiesiog fotografas.

O tada jau galima kalbėti apie atkaklumą bei kantrybę siekiant gero kadro. Taip pat nieko nebus be žingeidumo, noro tobulėti. Reikia ir svajoti. Augant kaip fotografui turi įsivaizduoti save po metų, dviejų, kur ir kokiu fotografu nori būti.

Manau, svarbiausia būti sąžiningam, stropiam, draugiškam bei lanksčiam. Kiekvienas renginys ar užsakovas būna kitoks ir tenka keisti spalvas kaip chamelionui dažniau nei korteles fotokameroje.

Kas turi būti fotografijoje, kad ji taptų gera?

Kartais fotografija turi pateikti klausimą, o kartais greitai ir aiškiai atsakyti į dar nespėjusį kilti klausimą. Kartais priversti susimąstyti. Tačiau iš esmės, kad fotografija būtų gera ir įdomi, ji turi kalbėti, pasakoti istoriją ir nukelti stebėtoją į vietą, laiką ir aplinkybes, kur ji buvo padaryta. Ypač sporto fotografija, kai žiūrovai negali prieiti arti atletų, pamatyti ir pajausti tai, ką mes, sporto fotografai, matome ir jaučiame.

Jei konkrečiau, svarbi kompozicija ir kitos foto subtilybes, tačiau šiais laikais taisyklės gana dažnai laužomos ir būtent tam, kad nuotrauka taptų kitokia, pasakotų savitą istoriją. Taip sakant, taisyklės sukurtos tam, kad jas laužytume, tačiau visų pirma jas turime išmanyti.

Kodėl pasirinkai sporto fotografiją/žurnalistiką?

Pradėjau nuo gatvės fotografijos, po to – vakarėlių ir renginių fotografija. Ją keitė reportažai ir kelionės. Karts nuo karto gyvenimo paįvairinimui fotografuodavau produktus. Buvo ir mada, pastaruoju metu kiek daugiau reklamos fotografija. Muzikos fotografija tikriausiai vienintelė sritis, kuri lydi mane ilgiau nei visos kitos.

O sportas? Jame randu viską viename: nuo sportininkų vaikštinėjančių olimpiniame kaimelyje, kur pritaikau gatvės, reportažo stilių, iki reklaminių fotosesijų, kur panaudoju studijoje įgytą praktiką. O svarbiausia priežastis – tai pats azartas, adrenalinas, stengimasis dėl gero kadro ne mažiau nei sportininko pastangos siekti medalio (juokiasi).

Esi vienas iš Sportland organizuojamo jaunimo žiemos fotografijos konkurso vertinimo komisijos narių. Į ką labiausiai kreipsi dėmesį vertindamas jaunų žmonių nuotraukas?

Klausysiu, ką man sako nuotrauka (šypsosi). Norėčiau išgirsti ne tik nuotraukos istoriją, bet ir kiek pastangų fotografui kainavo padaryti ją. Taip pat atkreipsiu dėmesį į tai, ar nešama žinute yra pakankamai aiški ir neklaidinanti.

Ar žiema – dėkingas laikas daryti fotografijas?

Kuo puikiausias! Snieglentės, slidės, pačiūžos – tik šiuo metų laiku ištraukiamos iš tamsių kambarėlių (juokiasi). Nuotraukos sėkmė priklauso nuo konkretaus sporto. O jei dirbi ne tik Lietuvoje, tai keliaudamas aplink pasaulį visada gali sekti paskui vasarą ar žiemą visus metus, svarbu norėti ir mėgautis tuo, ką darai.

Ko palinkėtum konkurso dalyviams?

Visų pirma atsakyti sau į klausimą, dėl ko tai darai, ar tau tai patinka. Jei atsakymas yra TAIP, tada belieka palinkėti atidumo detalėms, išradingumo padaryti kuo įdomesnį kadrą, noro laimėti ir siekti to bet kuria kaina (juokiasi)!

Ačiū už pokalbį