Viktoras Diawara: reikia džiaugtis gyvenimu

Gali būti, kad jis būtų tapęs visai neprastu futbolininku – dar gyvendamas Malyje visai neblogai spardė kamuolį. Tačiau įvyko kitaip: muzika ir gitara nugalėjo futbolą. Šiandien vienas iš grupės „Skamp“ narių ir menų fabriko „Loftas“ įkūrėjų Viktoras Diawara juokiasi, kad yra pats nesportiškiausias „skempas“, bet tai jam visai netrukdo kone kiekviename koncerte dainuoti: „Vietoj torto rinkis sportą / Vietoj baliaus – sporto salę!“

Vaikystėje, paauglystėje populiarumo siekiantys berniukai paprastai turi dvi galimybes rinktis: būti kietu sportininku arba kietu muzikantu. Kuriems priklausei tu?

Iki kokios keturiolikos buvau labiau sportininkas nei muzikantas. Kelerius metus esu lankęs krepšinį, bet daugiausia žaidžiau futbolą, nes Malyje, Afrikoje, visi jį žaidžia, ir ne aikštėje, o tiesiog gatvėje. Puikiai prisimenu, kai dėdė iš Lietuvos, tada dar okupuotos, atsiuntė krepšinio kamuolį. Kadangi neturėjome futbolo kamuolio, žaidėme su tuo krepšinio kamuoliu. Tiko!

Koks buvo tavo santykis su sportu vaikystėje?

Labai aktyvus buvau, į medžius laipiodavau, mėgdavau šokinėti nuo tvorų. Net norėjau būti kaskadininku, nes kokios dešimties vienuolikos metų „susirgau“ serialu „The Six Million Dollar Man“, kurio pagrindinis herojus išdarinėdavo visokius įspūdingus triukus. Mokykloje taip pat aktyviai sportavau. Mano klasiokas, su kuriuo Vokietijoje, Vasario 16-osios gimnazijoje, gyvenome viename kambaryje, žaidė miestelio futbolo komandoje ir net sugebėjo pakilti į aukštesniąją lygą, kas buvo visiškai neįtikėtina. Jis iki šiol žaidžia profesionaliai. Aš taip pat buvau visai perspektyvus futbolininkas, mane tikrai traukė šis sportas, o Diego Maradona buvo pati didžiausia žvaigždė. Žiūrėdavau visus pasaulio čempionatus. Puikiai atsimenu 1986-ųjų pasaulio čempionato finalą, kai Argentina žaidė su Vokietija. Tuo metu buvau pas draugelį Prancūzijoje, susilaužiau ranką, patekau į ligoninę ir nemačiau finalo!

Aš taip pat buvau visai perspektyvus futbolininkas, mane tikrai traukė šis sportas, o Diego Maradona buvo pati didžiausia žvaigždė. Žiūrėdavau visus pasaulio čempionatus.

Žodžiu, mėgau sportą, mėgau futbolą, bet paskui paėmiau į rankas gitarą… Ir likau su muzika.

Kaip tai įvyko?

Užaugau labai bohemiškoje aplinkoje. Mano tėvas – rašytojas, motina – teatro režisierė. Mūsų namuose nuolat lankydavosi scenaristai, aktoriai, režisieriai – užaugau tarp menininkų ir meno. Iš tiesų gana anksti užsimaniau groti: kai išgirdau Bruce Springsteeno „Born in the USA“, turėjo būti kokie 1984-ieji. Paskui dar buvo „Europe“ atliekama „The Final Countdown“. Ir jau kai nuvažiavau į Vokietiją – į Vasario 16-osios gimnaziją, iškart pasakiau, kad noriu išmokti groti gitara. Gavau gitarą, mane priėmė į orkestrą, išmokau skambinti ir kažkaip natūraliai likau su muzika.

Kaip sportuoji dabar? 

Turiu prisipažinti, kad tai darau vis rečiau. Iki šiol mėgstu futbolą pažaisti, vasarą tinka viskas, ką galima su draugais daryti lauke, bet dažniausiai plaukioju. Mano vaikams labai patinka eiti į vandens parką ar baseiną (Viktoras turi beveik septynerių sūnų Kiprą ir penkerių dukrytę Izabelę – aut. past.).

Iš tiesų nejaučiu ypatingo poreikio sportuoti, nors gal ir reikėtų – nebe paties jauniausio amžiaus esu (juokiasi). Tačiau neturiu poreikio, nes ir taip aktyviai gyvenu – darbų milijonas. Dabar „Skamp“ taip dažnai nekoncertuoja, bet yra daug veiklos „Lofte“, kitų projektų. Scenoje esu labai aktyvus, daug savęs atiduodu, nuolat judu, šokinėju, būnu tiesiog šlapias. Man be prakaito – blogas koncertas. Kai buvo „Skamp“ populiarumo pikas ir daug koncertuodavome – per savaitę būdavo trys keturi pasirodymai, – numesdavau gal po kilą.

Kokį sporto poveikį jauti?

Manau, kad tikrai reikia prisižiūrėti. Viskas, ką turime, – sveikata. Gali turėti daugiausia pasaulyje pinigų, bet neturėti sveikatos. Sveikata – svarbiausia, tad reikia judėti, ypač jei jauti, kad kalkės po truputį renkasi. Metus esu gyvenęs tarp Dublino ir Londono, metus – ant „fish and chips“, tad kai grįžau į Vilnių, Živilė (anuomet – būsimoji žmona – aut. past.) manęs nepažino. Nebetilpau į jokias kelnes. Grįžus į Lietuvą viskas susitvarkė – čia, kitaip nei užsienyje, dar nėra greitojo maisto restoranų ant kiekvieno kampo ir nesimaitinama vien bandelėmis.

Gal „sportuoji“ ant sofos?

Penkerius metus namie neturime televizoriaus ir esame labai selektyvūs žiūrėtojai. Visada žiūriu pasaulio ir Europos futbolo čempionatus. Negalėčiau sakyti, kad esu didelis krepšinio fanas, bet Lietuvos rinktinę palaikau visada – ir „Lofte“ rodome svarbiausias varžybas. Na, aišku, per olimpiadą žiūriu visų Lietuvos atstovų varžybas.

Beje, kaip atsirado „Skamp“ daina „Sportas“? Apie ką ji?

Iš mūsų tą humoro jausmą turi Viliukas – tai buvo jo iniciatyva. „Skamp“ visada turėjo dainų su tam tikra ironijos doze, pavyzdžiui, „Superstar“ ar „Padaryta dar viena“. Vilius yra ir pats sportiškiausias „skempas“: visais laikais aktyviai sportuoja, jam tai svarbu. Dabar ir Erika aktyviau pradėjo, o aš likau pats nesportiškiausias… Tai štai Vilius nusprendė tokią dainą sukurti. Kai įrašėme, nieko ypatingo nesitikėjome, manėme – tiesiog smagi daina, bet išėjo taip, kad kiekviename koncerte turime pagroti, be jos neapsieina nė vienas gyvas pasirodymas. Girdėjau, kad per šią dainą gerai mankštą daryti, net kai kurie sporto klubai ją leidžia. O daina – ironiška, apie tai, kad reikia prisižiūrėti: „Gramas po gramo – kilogramas“ (cituoja). Bet pats negalėčiau pasakyti, kad to laikausi šimtu procentų.

Turi berniuką ir mergaitę. Ar pastebi skirtingą jų domėjimąsi sportu, judrumą, fizinį aktyvumą?

Mūsų vaikų charakteriai skirtingi. Brolis ir sesuo, bet – labai skirtingi. Ir turėčiau pasakyti, kad judresnė dukra. Ji labiau linkusi į sportinius dalykus, o sūnus mieliau ramiai būna. Jį traukia prie meniškų dalykų. Vaikšto į treniruotes, bet tikrai nealpsta dėl krepšinio. Tiesa, abiem vaikams labai patinka plaukioti, negali sulaukti, kada vėl eisime į baseiną. Pats kadaise lankiau dziudo, turiu žalią diržą, tad ir sūnų visai norėčiau vesti į tokias treniruotes. Tai neagresyvus sportas, mokomasi apsiginti, o ne pulti. Turiu pasakyti, kad šie įgūdžiai man ne kartą yra pravertę. Bet vaikai patys atsirinks. Jei jų akys sublizga, vadinasi, patinka, ten jie ir bus linkę eiti.

Kas namie yra prioritetas – vaikų muzikavimas, kitokia kūrybinė veikla ar judėjimas? 

Sakyčiau, gal labiau meninis ugdymas: visokie teminiai žaidimai, skaitymas, piešimas. Mano vaikams labai patinka dainuoti. Dainuojame daug dainų, bet mėgstamiausia „Do Re Mi“ iš „Sound of Music“ – traukiame ir angliškai, ir lietuviškai nuo mažens. Yra ir tėvo įtakos: sūnus dar ir „AC / DC“ padainuoja.

Sportas (lyg ir) neatsiejamas nuo sveikos gyvensenos, režimo, blaivybės. Kaip tai suderinama su šou verslo žmogaus gyvenimo būdu? 

Mano gyvenimo būdas tikrai nėra iš sveikiausių. Tas tempas ir tas naktinis gyvenimas, kai viskas baigiasi paryčiais, kai groji pats ar būna renginių „Lofte“… Tačiau bandai subalansuoti. Pernai nuo Kalėdų iki gegužės visiškai nevartojau alkoholio: susirgau, gėriau antibiotikus, todėl teko jo atsisakyti. Galiu pasakyti, kad jausmas kitoks, kai visiškai negeri. Būni aktyvesnis, veidas skaistesnis, kitaip miegi, ryte lengviau keliesi, gal net esi labiau susikoncentravęs. Juk vakare išgėręs bokalą alaus nebegali blaiviai mąstyti. Man visai patiko pernai per Naujuosius metus visus išvežioti, ramiai jaustis, kai stabdė policija, gerai jaustis kitą dieną. Štai ir šiemet, galvoju, artėja Kalėdos – gal pakartoti eksperimentą?

Vaikai turbūt vis tiek diktuoja režimą?

Kai atsiranda vaikai, viskas pasikeičia ir atsiranda nauji prioritetai. Tiesą pasakius, net neprisimenu, kada paskutinį kartą pirkau kokį instrumentą. Anksčiau pirkdavau vos ne kas mėnesį. Dabar kiti prioritetai – būreliai, įvairi vaikų veikla, sulčiaspaudės ir panašiai (juokiasi).

Galiu dar pasidžiaugti, kad su vaikų gimimu maistas mūsų namuose labai paekologiškėjo. Anksčiau valgydavai bet ką, užsisakydavai greitojo maisto, su grupe sustodavai degalinėje ir galėdavai taip gyventi kokią savaitę. Gimus vaikams, o gal net nuo tada, kai žmona pradėjo lauktis, mūsų maistas labai pagėrėjo. Živilės tėvai pavasarį, vasarą, rudenį ir žiemą mus aprūpina šviežiais vaisiais ir daržovėmis tiesiai iš daržo. Kai gimė sūnus, kokius dvejus metus maitinomės labai sveikai, vos ne vien daržovėmis, be jokios druskos. Dabar grįžome prie normalesnio ritmo, bet spaudžiame daug sulčių. Vaikai labai mėgsta ir man patinka – spaudžiame iš obuolių, morkų, burokėlių.

Aišku, vaikai visada geriausiai valgys dešreles ir bulvytes fri, bet stengiamės, kad gautų ir daržovių pagal sezoną – moliūgų ar salotų. Kol jie maži, valgo viską, o paaugę turi savo nuomonę, pradeda apžaidinėti.

Dabar visos supermamos ir supertėčiai nevartoja alkoholio, nerūko, rytais spaudžia želmenų sultis, vakarais bėgioja krosą, o savaitgalis leidžia šeimų sporto šventėse (ironizuoju).

Mes ta mada neužsikrėtėme, gal tiesiog aš kitaip išauklėtas. Mano motinos požiūris į tokius kraštutinumus gana kategoriškas ir tai persidavė nuo mažumės. Mama labai bohemiška, tik po rimtos operacijos metė rūkyti, o iki tol surūkydavo po pakelį prie dieną. Ji sakydavo: „Ir nerūkantys žmonės miršta nuo plaučių vėžio. Vis tiek vieną dieną nuo ko nors mirsi, tad reikia džiaugtis gyvenimu.“ Tarkim, ir jai, ir man iki šiol patinka apskrudęs, net pridegęs maistas. Nesveika, bet skanu. Nelabai įsivaizduoju savęs sveikuoliu, kuris neleidžia vaikams valgyti dešrelių. Pasitaikius progai galima ir į nelabai padorų restoraną nueiti, ir gerą sultingą steiką suvalgyti. Tai tam tikri gyvenimo džiaugsmai, mažos nuodėmytės, kurių nematau reikalo atsisakyti.

„Skamp“ dainos „Sportas“ vaido įrašas

[alert color=”violet”]Artimiausi renginiai organizuojami Menų Fabriko LOFTAS:

29.10 UBER pristato: LRT OPUS gyvai – David Lynch Presents Chrysta Bell – Somewhere in the Nowhere
04.11-05.11 WHAT’S NEXT’2016 kūrybingumo ir ateities tendecijų konferencija
29.11 DUB FX (AU)
03.12 The XX
31.12 LOFTAS Naujųjų Metų sutikimas[/alert]

Tekstas – Vitos Ramanauskaitės
Nuotraukos – Vyginto Skaraičio ir asmeninio herojaus archyvo