„Tai paprasta“, – nusišypso Vidmantas Urbonas, paklaustas kaip be pertraukos plaukti 100 km ir daugiau nei 30 valandų praleisti vandenyje. 58 metų triatlonininkas ne kartą Lietuvai ir pasauliui įrodė, kad žmogaus galimybės – daug didesnės, nei mes galvojame. Sporto mokytoju dirbantis panevėžietis neketina sustoti. Jis planuoja tęsti ekologinį žygį bei padėti klasikiniam triatlonui besiruošiančiam sūnui.
Panevėžio kūno kultūros ir sporto centro auklėtiniai noriai lanko plaukimo treniruotes. Juk patirties semtis gali iš buvusio pasaulio ultratriatlono čempiono ir rekordininko. V. Urbonas taip pat dirba treneriu ir kūno kultūros mokytoju Raimundo Sargūno sporto gimnazijoje.
Tačiau pedagogo darbas neužgožia sporto. Jis treniruojasi ir ruošiasi užbaigti projektą „Vanduo – tai gyvybė“.
V. Urbono tikslas – perplaukti aukščiausiai esantį Azijos ežerą, Tibete 4556 m aukštyje tyvuliuojantį Manasarovarą.
„Planuoju tai daryti gegužės mėnesį, kuomet Tibete nebūna musoninių vėjų. O ar šiais metais pavyks, priklausys nuo finansavimo. Šiuo metu vyksta rėmėjų paieška“, – atskleidė planus V. Urbonas.
Projekto metu jis perplaukė šešis gėlavandenius ežerus skirtinguose žemynuose. 2009-aisiais Lietuvos tūkstantmečiui sportininkas skyrė plaukimą per Titikakos ežerą Pietų Amerikoje, po metų perplaukė Jeloustouną JAV – Žalgirio mūšio 600-osioms metinėms. 2011 metais jis įveikė Baikalą Rusijoje, vėliau – Didįjį ežerą Tasmanijos saloje Australijoje, Tanos ežerą Etiopijoje bei Keturių Kantonų ežerą Šveicarijoje.
„Įspūdingiausias plaukimas buvo Baikale. Distancijos ilgis – 57 km, vandens temperatūra – vos 4 laipsniai. Tai buvo pats sunkiausias ir plaukimas. Net pačiam sunku patikėti, kad įmanoma plaukti tokioje vandens temperatūroje tiek valandų“, – prisiminė V. Urbonas.
Sportininkas taip pat perplaukė Baltijos jūrą, o kartą baseine be pertraukos įveikė 100 km. Jis Nemunu yra plaukęs nuo Baltarusijos sienos iki Rusnės, tiesa, po šio plaukimo sportininko gyvybei buvo iškilęs pavojus.
Kiekvieną dieną vandenyje išbūdamas po 11-12 valandų, per beveik 8 paras jis nuplaukė 460 km. Po šio žygio sportininkas atsidūrė reanimacijoje. Per dažni dideli fiziniai krūviai, dėl kurių inkstai nespėjo valyti organizme susikaupusių toksinų, sutrikdė gyvybinių funkcijų, raumenų veiklą. Nors gydytojų prognozės nieko gero nežadėjo, jis pakilo ant kojų ir tęsė savo veiklą.
Geležiniu žmogumi vadinamas panevėžietis karjerą pradėjo nuo klasikinio triatlono, tačiau prisipažįsta, nepamena, kada paskutinį kartą yra įveikęs šią distanciją.
Vis dėlto sukaupta patirtis ir žinios niekur nedingo. V. Urbonas kuo galėdamas padeda sūnui Rokui, užsibrėžusiam tikslą įveikti klasikinį triatloną.
Ar žinote savo galimybių ribas?
Nemanau, kad žmogaus galimybės turi ribas. Manau, į tai reikėtų žiūrėti filosofiškai. Kai manęs kartą paklausė, kiek galiu nuplaukti ar nubėgti, aš paklausiau: o kiek reikia?
Kai sau išsikeli tikslą, apie jį galvoji ir kasdien eini to tikslo link. Jis yra įgyvendinamas.
Kaip vyksta fizinis ir psichologinis pasiruošimas tokiems žygiams?
Didžioji pasiruošimo dalis skiriama psichologijai. Pavyzdžiui, lengvosios atletikos vadovėlyje parašyta, kad norint įveikti maratoną, per mėnesį bent du kartus papildomai reikia įveikti apie 75 proc. maratono distancijos. Tuomet pasiruošiate.
Bet tuomet aš klausiu, ar man, norint nuplaukti 100 km, dukart per mėnesį reikia nuplaukti po 75 km? Būtų labai sudėtinga.
Todėl sakau, kad psichologija didžiąja dalimi lemia rezultatą. Tai nusiteikimas, neištirtos žmogaus galimybės, pasąmonė, centrinė nervų sistema, tai varomoji jėga, kurios dėka galima padaryti nežmoniškus dalykus.
Kaip nusiteikti psichologiškai? Distanciją, kurią norite įveikti, mintyse nuplaukti šimtus tūkstančių kartų. Tad ir besiruošdamas perplaukti Manasarovaro ežerą, aš mintyse dėlioju, kaip viename krante atsistoju, startuoju, o kitame krante finišuoju. Tai darau dieną, naktį, ryte, valgydamas, kalbėdamas. Tuomet tiesiog ateinu ir įveikiu tą atstumą.
Ar žmogaus valia įgimta ar išugdoma?
Kažkiek ir įgimta, bet daugiau, žinoma, ištreniruojama. Tai suvokimas, kodėl tai darai. Turi būti prasmė, nes tai suteikia daug jėgų. Mano veiklos prasmė – ekologija, susiliejimas su gamta dėl to ežero, dėl vandens. Tad jei aš noriu padėti tam ežerui, tai ir vanduo man turi padėti. Belieka susilieti ir plaukti.
Kodėl jums svarbi ekologija?
Pasaulyje vanduo yra ypatingai svarbus dalykas. Daugiau kaip du trečdalius Žemės paviršiaus sudaro vanduo, tačiau vos 3 proc. jo yra gėlas. Jau daug šalių susiduria su gėlo vandens stygiumi. Tai didžiulis turtas, kurio pasaulyje yra mažai. Labai džiaugiuosi, kad vykdant projektą, apie jį rašo būtent tų šalių spauda, valdžios atstovai ima diskutuoti. Ekologija – tai gyvenimas ir mūsų žmonijos ateitis.
Iš kur gimė meilė vandeniui?
Iš vaikystės. Augau prie upės pas močiutę, kiekvieną rytą bėgdavau į Nevėžį maudytis. Mane visą laiką supo gamta, o anksčiau nebuvo tokių technologijų, kaip mobilieji telefonai, kompiuteriai, tad visą laiką bendravome su gamta.
Taip pat, manau, prisidėjo ir gražūs spalvoti filmai apie indėnus. Ten visada dominavo graži gamta, vandens telkiniai, žydri ežerai. Nuo vaikystės man tai labai įstrigo. Taip ir liko ta meilė gamtai.
Kai tenka vandenyje praleisti keliolika ar kelias dešimtis valandų, kas vyksta jūsų galvoje? Apie ką galvojate?
Nereikia galvoti apie vieną dalyką, pavyzdžiui, kaip sunku. Mintys būna įvairios, bendrauju pats su savimi, mastau apie gamtą, žmones, prisimenu filmus, dainas. Susilieju su vandeniu.
Ilgiausia jūsų be sustojimo nuplaukta distancija – 100 km baseine. Vandenyje praleidote apie 36 valandas. Kaip? Sunku suvokti.
Tiesiog plauki, ir tiek. Žmonės turi įvairius budėjimus, o čia tiesiog plaukiau. Sunku paaiškinti, tiesiog dėlioji rankas. Paprasta (juokiasi).
V.Urbono plaukimas Keturių Kantonų ežeru Šveicarijoje
Tekstas – Linos Motužytės
Nuotraukos – asmeninio archyvo
Omerta: tobulėti ir siekti daugiau – mano gyvenimo variklis