„Ūla“ – srauni ir vaizdinga, vandens turistų mėgiama upė Dzūkijoje. Rankinio gerbėjams tai taip pat ir gerai žinomos komandos pavadinimas. Kiekvienos rungtynės Varėnoje prasideda žaidėjų įdainuotu komandos himnu, o rankinis Varėnoje – sportas Nr. 1. Rankinio populiarumas Varėnoje – išskirtinis reiškinys Lietuvoje, apie kurį žurnalui „Sportland Magazine“ pasakoja buvęs ilgametis klubo treneris ir prezidentas Vidas Mikalauskas.
Varėna – turbūt unikalus miestas Lietuvos sporto žemėlapyje. Ar tikrai rankinis čia populiariausia sporto šaka?
Varėna pakankamai mažas, bet nepaprastai jaukus Pietų Lietuvos miestelis, unikalus ne tik sporto sritimi, bet ir gamta. Čia gera ir malonu gyventi, labai didelis privalumas yra tas, kad Varėna yra visiškai arti Vilniaus – nepilna valanda kelio ir tu jau sostinėje. Šis privalumas išnaudojamas ir rankinio populiarinimui, nes studentai -„Ūlos“ rankininkai vakarais sugrįžta į treniruotes iš sostinės. Pagal meistriškumą ir pasiekimus rankinis – nepralenkiamas lyderis, tačiau krepšinis taip pat mėgstamas. Pastaruoju metu labai populiarėja tinklinis, po truputį sugrįžta ir gilias tradicijas turėjęs futbolas. Varėnoje užbaigtas puikus stadionas su bėgimo takais, metimų sektoriais ir natūralios dangos futbolo aikšte. Rankiniui konkurencija auga, bet profesionalus trenerių darbas su moksleiviais bei jaunimu leidžia rankiniui būti lyderiu ne tik rajone, bet ir visoje Lietuvoje.
Iš kur Varėnoje tokios stiprios rankinio tradicijos?
Tradicijos senos, nes rankinis buvo žaidžiamas dar XX a. 6-7 dešimtmetyje Merkinėje‚ Valkininkuose, Nedzingėje, o vėliau pradėtas žaisti Varėnoje, Marcinkonyse, Matuizose… Laikui bėgant kaimuose entuziazmas blėso, pasitraukė pedagogai-rankinio treneriai: V.Matulevičius, V. Gradeckas, K. Sereičikas… Rankinio centras persikėlė į Varėnos miestą, 1978–1979 m. pradėjo dirbti V. Struckas – merginų, bei aš pats – vaikinų treneris. Rezultatų ilgai laukti nereikėjo, jau po poros metų apie Varėnos rankininkus pradėjo kalbėti, kaip apie rimtus kaimiškųjų rajonų varžovus, o kiek vėliau tą pripažinti turėjo ir didžiųjų miestų treneriai. Nuo mažens mokiniai buvo motyvuojami, kad geriausieji gali žaisti „Ūlos“ rankinio klubo komandose, įvairaus amžiaus Lietuvos rinktinėse. Kiekvienais metais sportininkams buvo organizuojamos sportinės stovyklos prie jūros, varžybos, turnyrai už respublikos ribų. Visada buvo motyvacija ir ji pasiteisindavo.
Kokie didžiausi Varėnos rankinio pasiekimai?
Jų yra daug ir neįmanoma visų išvardinti, nuo taurių ir medalių lūžta lentynos –daugkartiniai šalies čempionai įvairaus amžiaus čempionatuose, žaidynėse, tarptautiniuose turnyruose… Nebuvo metų, kad Varėnos jaunieji rankininkai neiškovotų medalių ar taurių, bet gal svarbiausia yra tai, kad „Ūlos“ komandos ilgus metus žaidė ir žaidžia aukščiausiame rankinio lygyje. Komandoje žaidžia tik Varėnos sporto mokykloje išugdyti rankininkai. „Ūlos“ vyrų komanda du kartus tapo šalies vicečempione, du kartus laimėjo bronzos medalius, kartą LRF taurę ir supertaurę. Tarptautinėse varžybose 1996 m. Izraelyje Hapoelio ir Europos dirbančiųjų žaidynėse iškovojo sidabro medalius.
Kaip atsirado arba kodėl pasirinktas „Ūlos“ pavadinimas?
„Ūlos“ rankinio sporto klubas įkurtas 1991 metais, kadangi jau buvo įkurta „Merkio“ futbolo komanda, buvo nuspręsta, kad komandai tinkamiausias pavadinimas – vienos gražiausios ir srauniausios Lietuvos upės vardas – „Ūla“, taip jis ir „prigijo“. Srauni ir veržli, kaip ir pati komanda. „Ūla“ – bene vienintelė rankinio komanda, turinti savo himną, įdainuotą pačių žaidėjų, kuris skamba prieš kiekvienas rungtynes.
Kaip atrodo Varėnos miestas, kai žaidžia „Ūlos“ rankininkai? Ar netrūksta žiūrovų, kokia šventė yra „Ūlos“ rankininkų rungtynės?
Žiūrovais „Ūlos“ komanda niekada nesiskundė, lankomumas geras, bet, žinoma, priklauso ir nuo komandos žaidimo bei tikslų. Varėnos žmonės myli ir palaiko savo rankininkus, jie pakankamai triukšmingi ir reiklūs. Nors kartais į moksleivių ir jaunimo varžybas ateina daugiau žiūrovų nei į pagrindinės komandos varžybas, bet skųstis jų kiekiu negalime.
Gal rankinis – labai tinkama sporto šaka dzūkams? Kokios dzūkų savybės tinkamos rankiniui?
Sunku pasakyti ar rankinis tinkamiausia šaka. Rankininkai, kurie skindavo laurus rankinio aikštelėje iki jaunių amžiaus, vėliau perėjo į krepšinį ir ten pasiekė puikių rezultatų. Vienas iš jų, tai Dainius Šalenga – gerų fizinių duomenų, užsispyręs, darbštus. Jis pasiekė tai, apie ką kitas krepšininkas, žaisdamas krepšinį nuo mažų dienų, gali tik pasvajoti – Europos čempionas, Olimpinių žaidynių Atėnuose 4 vietos laimėtojas, daugkartinis Lietuvos čempionas ir t.t. Dainius žaisdamas rankinį veltui laiko nešvaistė, tapo Lietuvos jaunių čempionu ir tik baigęs vidurinę mokyklą pradėjo krepšininko karjerą. Panašiu keliu pasuko ir Tautvydas Lydeka – rankinio, o vėliau krepšinio. Nors Tautvydo pasiekimai kuklesni, bet jis pasiekė tikrai daug. G. Kvietkauskas iš rankinio perėjo prie futbolo ir žaidė pakankamai aukštame lygyje – Vilniaus „Žalgiryje“, Kijevo „Dinamo“ komandose, o jo brolis Vytautas žaidė net TSRS jaunių futbolo rinktinėje… Tačiau ne visi išnaudoja savo talentą. Vieniems pritrūksta darbštumo, užsispyrimo, valios, o kiti anksti suserga žvaigždžių liga ir greitai išnyksta iš perspektyvių žaidėjų sąrašo.
Ar Dzūkijos derbis su alytiškiais yra rimtas dalykas?
Kaimynų derbiai visada buvo atkaklūs ir sunkiai nuspėjami, tačiau reikia pripažinti, kad paskutiniųjų metų rezultatai – ne „Ūlos“ naudai. Ypač nepasisekė pastarieji du sezonai, kai „Ūla“ turėjo gerą komandą, vertą aukščiausių vietų ir medalių, tačiau lemiamu momentu, pagrindiniams žaidėjams patyrus traumas, tikslus tekdavo atidėti ateičiai.
Šiandieninė „Ūla“ labai jauna, todėl komandai keliamas tikslas po 2–3 metų sugrįžti į kovą dėl medalių, tada ir derbis su kaimynais, Alytaus rankininkais, bus įdomesnis ir atkaklesnis.
Garsiausi Varėnos rankininkai?
Pagal pasiekimus – Giedrius Černiauskas, pasaulio čempionate su Lietuvos rinktine užėmęs 10-ąją vietą. Savo pasiekimais į simbolinį Varėnos rankininkų dešimtuką įeitų Remigijus Čepulis, Tautvydas Mikalauskas, Donatas Kudžma, Irmantas Markiavičius, Žilvinas Griežė, Arminas Grigėnas. Būtina paminėti ir merginas, Vytauto Strucko auklėtines, kurios žaidė ir žaidžia Lietuvos nacionalinėje rinktinėje, tai Vilma Gainskytė, Gintarė Lydekaitė, Gabija Vidūnaitė, Neringa Palionytė, Audinga Kniubaite, Rasa Mikalonytė ir kt.
Kokią matote Varėnos rankinio ateitį? Ar netrūksta vaikų, besidominčių rankiniu?
Varėnos rankinio ateitį sunku nuspėti. Labai daug kas priklausys nuo rajono valdžios supratimo ir valios. Vaikų, besidominčių rankiniu, netrūksta, su jais dirba jauni ir savo darbą mėgstantys, entuziastingi treneriai. Užaugo jaunų, gabių trenerių plejada: Irmantas Markiavičius, Gediminas Barysas, Povilas Petrušis… Gaila, kad Varėnoje niekaip nesugebama užbaigti jau pradėto sporto komplekso statybos darbų. Naujasis sporto kompleksas leistų praplėsti galimybę jaunimui sportuoti, rengti aukštesnio lygio varžybas, organizuoti tarptautinius turnyrus. O kaip bus ateityje? Klubui sunku išlaikyti aukštesnio lygio rankininkus, lėšų stygius neleidžia svajoti apie aukštesnius „Ūlos“ komandos pasiekimus. Be finansinio skatinimo sunku motyvuoti sportininką dirbti profesionaliau, siekti aukštesnių rezultatų. Dėl įvairių priežasčių dalis geriausių „Ūlos“ rankininkų šiandien žaidžia kituose šalies ir užsienio klubuose. Jeigu į komandą iš Norvegijos galėtų sugrįžti broliai Žilvinas ir Evaldas Griežės, Vokietijoje žaidžiantys Eimantas Mikučionis ir Laurynas Palevičius, dar viso parako neiššaudęs Remigijus Čepulis ir vartininkas Rolandas Uoslys bei dar keli sportininkai, žaidžiantys kituose šalies klubuose, tai „Ūla“ galėtų kovoti ir dėl aukščiausios vietos, bet…
Kokie įsimintiniausi įvykiai Varėnos rankinio istorijoje?
Vienas įsimintiniausių – pirmojo sezono (1993 m.) aukščiausios lygos starto rungtynės su legendiniu ir nenugalimu „Granitu“. Po pirmų rungtynių buvo aišku, kad Varėnos jaunimas jau greitai visiems bus rimtas varžovas. Ilgai laukti nereikėjo, jau 1995 m. įvyko sensacija – Varėnos „Ūla“ – šalies vicečempionė, ant pakylos šalia „Granito“. Kiti iškovoti pirmenybių medaliai taip pat nepamirštami, įsimintinos ir pirmos EHF taurės varžybos su Olandijos Alsmerio klubu, 1996 m. Hapoelio bei Europos dirbančiųjų žaidynių sidabro medaliai iškovoti Izraelyje, o ir 2014 m. iškovota LRF Didžioji ir Supertaurės gražiai papildė „Ūlos“ rankinio klubo pasiekimų istoriją. Trūksta tik šalies čempionų titulo…
Tekstas: Vytaras Radzevičius
Nuotraukos: Varėnos „Ūlos“ archyvas
Treneris Mantas Šernius