Treko dviratininkių Miglės Marozaitės ir Simonos Krupeckaitės duetas „Lteam“ metų sportininkų apdovanojimuose buvo pripažintas geriausia Lietuvos moterų komanda. Nors šias dviratininkes skiria 14 metų, tai netrukdo joms kovoti dėl aukščiausių pozicijų svarbiausiose varžybose.
Miglė ir Simona praėjusiais metais Minske (Baltarusija) surengtų Europos žaidynių komandų sprinto rungtyje pelnė sidabrą, o Europos treko čempionate Nyderlanduose užėmė ketvirtąją vietą. Pasaulio treko čempionate Lenkijoje jos buvo klasifikuotos septintos. Anksčiau jos yra tapusios Europos čempionato prizininkėmis.
Patyrusi 37-erių metų S. Krupeckaitė siekia patekti jau į penktąsias savo olimpines žaidynes, o 23-ejų metų M. Marozaitė dar tik vaikosi savo svajonės. Būtent komandinis sprintas yra ta rungtis, kurioje realu 2020 metų olimpinėse žaidynėse išvysti Miglę, todėl ji šiame sezone koncentruosis būtent tam. Prie olimpinės svajonės priartino ir gera naujųjų metų pradžia. Miltone (Kanada) vykstančio 2019-2020 metų sezono pasaulio dviračių treko taurės varžybų paskutinio, šeštojo, etapo moterų komandų sprinto lenktynėse penktadienį Simona Krupeckaitė ir Miglė Marozaitė iškovojo bronzą.
Prieš šį etapą M. Marozaitė „Sportlandmagazine.lt“ papasakojo apie meilę dviračių sportui, santykius su S. Krupeckaite ir savo motyvatorius.
Su S. Krupeckaite tapote Lietuvos metų moterų sporto komanda. Koks jausmas lipti ant pakylos ir atsiimti šį prizą?
Man asmeniškai tai buvo didžiulė garbė ir laimė. Tikrai labai geras jausmas, kurį sunku nusakyti žodžiais. Tai mano pirmasis toks apdovanojimas, kuris labai motyvuoja.
Kuo 2019 metai tau buvo ypatingi?
Labiausiai įsiminė Europos žaidynėse Minske (Baltarusija) užimta antroji vieta. Manau, kad dėl šio laimėjimo mes ir tapome metų moterų komanda. Buvo labai apmaudu, kad Europos čempionate likome per žingsnį nuo medalių – ketvirtos.
Kaip ir kada susidomėjai dviračių sportu? Ar teko lankyti kitas sporto šakas?
Vaikystėje sportavau lengvąją atletiką, buvau sprinterė ir daugelio varžybų nugalėtoja. Dviračių sportu tuo metu nesidomėjau. Vienuoliktoje klasėje tiesiog treniravausi Panevėžio lengvosios atletikos manieže ir prie manęs priėjo vienas iš dviračių sporto trenerių bei pasiūlė man pabandyti. Iš pradžių nebuvau sužavėta tos minties, tačiau kai pabandžiau, iškart užsikabinau. Taip ir pasilikau šiame sporte. Dviračių sportas žavus viskuo – pradedant nuo didelių greičių važiuojant dviračių, kelionėmis į varžybas visame pasaulyje, naujomis pažintimis ir baigiant iššūkiais per sunkias ir varginančias treniruotes.
Ar tavo didžiausias dėmesys šiuo metu skirtas komandiniam sprintui? Kaip greitai pavyko rasti bendrą kalbą su gerokai vyresne S. Krupeckaite?
Taip, šiuo metu akcentuoju vien tik šią rungtį, nors dar važiuoju ir individualiame sprinte bei keirine. Šiame olimpiniame ciklas visas pasiruošimas vyksta tik komandiniam sprintui.
Su Simona rasti bendrą kalbą tikrai nebuvo labai lengva. Kai pradėjau karjerą, turbūt abi net neįsivaizdavom, kad kada nors galėsime būti komanda. Viskas vyko labai lėtai ir ilgai. Nors dar ir šiai dienai yra kur tobulėti kaip komandai. Simona yra labai jaunatviška, todėl niekada nejaučiau didelio amžiaus skirtumo. Iš tiesų, esu labai laiminga, kad turiu galimybę iš jos mokytis, nes tokių stiprių žmonių nesu sutikusi gyvenime – ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai. Kalbant apie mano stiprybę, tai galbūt būtų staigumas, kurio reikia komandiniam sprintui. Čia mano darbas yra greitai ir staigiai išstartuoti iš staklių.
Ar sąlygos sportuoti tave tenkina?
Net nedrįsčiau ir pagalvoti apie geresnes sąlygas. Turime ir treką, ir sporto salę. Važiuojame naujausiais dviračiais, turime geriausią inventorių, važinėjame į treniruočių stovyklas visame pasaulyje. Net nežinau dalykų, kurių trūktų. Na, nebent masažuotojo (juokiasi).
Kas tave labiausiai motyvuoja sporte? Ar turi kokį nors idealą?
Vaikystėje žavėjausi Usainu Boltu, su tėčiu dažnai diskutuodavome ir aptardavome jo varžybas. Dabar ryškaus idealo sporte neturiu. Mane žavi visi, kurie yra daug pasiekę sporte. Šiuo metu didžiausia svajonė yra patekti į Tokijo olimpines žaidynes ir garbingai atstovauti savo šaliai.
Ačiū už pokalbį.
Tekstas: Dominyko Genevičiaus
Nuotraukos: E. Žaldario/LTOK, Scanpix
Sporto pasaulis neteko krepšinio genijaus