Nuo 7-erių plaukimo būrelį lankiusi, o vėliau šiuolaikinės penkiakovės sportą pasirinkusi 35-erių Inga Paplauskė šiuo metu visą savo širdį atiduoda triatlonui ir prieš daugiau nei 5 m. įkurtai sporto studijai „Move Zone“. Neseniai triatlonininkė laimėjo auksą pirmajame mūsų šalyje Lietuvos gravel dviračių lenktynių čempionate ir ne tik aplinkiniams, bet ir sau įrodė, kaip užsispyrimo ir pastangų dėka galima nuversti kalnus, mat dviračių rungtis dar neseniai buvo nemėgstamiausia sportininkės triatlono dalis. Kviečiame skaityti interviu su Inga.
Visų pirma, Inga, kas tai yra gravel tipo dviračiai?
Gravel tipo dviračiai išpopuliarėjo staiga ir ne taip seniai. Bet tai nesunku paaiškinti – jie siūlo pakankamai didelę važiuojamo paviršiaus įvairovę. Anksčiau Lietuvoje itin paplitę buvo kalnų tipo dviračiai ir su jais lietuvaičiai mindavo tiek Laisvės alėjoje, tiek Gedimino prospekte ir tik rimtesni „važiuotojai“ dalyvaudavo MTB dviračių maratonuose.
Kitas populiarus dviračių tipas mūsų šalyje – plento dviračiai. Dabar jau irgi atsiranda vis daugiau jais minančių sportininkų mėgėjų.
Gravel tipo dviračiai iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti panašūs į plento dviračius, tačiau jų geometrija kiek kitokia – leidžianti patogiau ir ilgiau važiuoti nelygiu paviršiumi. Taip pat į gravel tipo dviračius dedamos platesnės padangos su pasirinktu protektoriumi. Plentinio dviračio vairas užtikrina, kad būsite pakankamai greiti plente, o platesnės padangos, patogesnė sėdėsena bei stabilesnis dviračio valdymas leis mėgautis bekele – Lietuvos keliuose šie privalumai išties praverčia.
Sakykite, kaip susidomėjote gravel dviračių sportu?
Visų pirma, susidomėjau triatlonu. Tačiau važiavimas dviračiu man buvo silpniausia iš trijų triatlono rungčių, tad teko pradėti darbuotis su treneriu. Jo dėka buvau įtraukta į įvairesnes dviračių disciplinas. Karantino metu prasidėjo virtualių dviračių varžybos „Blokada“, kurių idėja man labai patiko, „užsikabinau“. Juose dalyvavau su MTB dviračiu, kol pastebėjęs mano susidomėjimą, vaikinas padovanojo gravel dviratį. Tačiau, tiesą pasakius, mane dažniau galima pastebėti minant plento negu gravel dviratį.
Kaip ilgai ruošėtės Lietuvos gravel dviračių lenktynių čempionatui?
Kadangi minu dviratį ištisus metus: šiltuoju metų laiku lauke, o šaltuoju – namuose ant treniruoklio, tad daugiau ar mažiau treniruojuosi nuolat. O artėjant tam tikro tipo varžyboms, tiesiog porą savaičių dažniau „pasėdžiu“ ant konkretaus dviračio.
Ar pergalė buvo laukta, tikėjotės, ar tai buvo maloni staigmena?
Važiuoti, nusiteikus laimėti, man yra svetima savijauta. Visada to norisi, tačiau stabdau save, turiu daug įkyrių minčių, kodėl galiu nelaimėti ir visada manau, jog varžybas gali laimėti bet kuris kitas sportininkas. Kol nekirtai finišo linijos, tol nebaigei varžybų, taip pat ir nelaimėjai. Konkrečiai šiose varžybose norėjau finišuoti pirmajame trejetuke. Bet šiame sezone tai tapo įsimintiniausia pergale. Pirmieji Lietuvos gravel dviračių čempionės marškinėliai tikrai liks atmintyje ir kabės ant sienos.
Esate viena iš bendruomenės „Iron mama“ įkūrėjų bei „Naktinio moterų triatlono“ organizatorių. Papasakokite apie šias iniciatyvas.
Esu sporto studijos „Move.Zone“ įkūrėja, joje vedu bendro fizinio parengimo treniruotes, o taip pat treniruotes mamoms su vaikais. Pradėjus domėtis triatlonu, o vėliau – ir visai į jį panirus, pamėginau prikalbinti ir kitas mamas išdrįsti startuoti savo pirmajame triatlone. Šiai avantiūrai pasiryžo net dešimt merginų! Pradėjome tam specialiai ruoštis, treniruotis ir moterys įveikė savo pirmąjį triatloną, prieš tai nė neplaukusios, nemėgusios bėgimo ir nemynusios dviračių sportiniais tikslais. Pamatėme, jog bendrystė įgalina moteris aktyviau imtis veiklų, rūpintis savimi, būti sportiškomis bei tapti pavyzdžiu savo šeimai. Kartu su šiomis mamomis ir įkūrėme pirmąjį moterų triatlono klubą Lietuvoje „Iron mama“.
„Naktinis moterų triatlonas“ – tai bene draugiškiausios triatlono varžybos, kuriose kviečiame dalyvauti moteris individualiai, o jų šeimos narius – vyrus ir vaikus – estafetėse. Neretai triatlonas atrodo grėsminga ir brutali sporto šaka – pradedantiesiems ypač grėsmingai atrodo bendras startas iš vandens. „Naktiniame moterų triatlone“ suteikiame galimybę moterims dalyvauti trumpoje distancijoje, draugiškoje aplinkoje ir su dideliu palaikymu.
Kokie yra artimiausi Jūsų sportiniai tikslai ir, žinoma, svajonės?
Nuo 2016-ųjų, kai „atradau“ triatloną, dar nė karto nebuvo šmėstelėjusi mintis, kad jau pabodo ši sporto šaka. Vien tai, kad joje susijungia trys sporto disciplinos, suteikia didelę treniruočių įvairovę, todėl sunku patirti nuobodulį. Bet pastaruoju metu į varžybų kalendorių vis dažniau įsiterpia dviračio rungtis. Ir negaliu pasakyti, kad ji man nepatinka. Tad kitais metais pagrindiniai startai bus Lietuvos triatlono bei tam tikrų dviračio disciplinų čempionatai.
Na, o kalbant apie didžiausią svajonę – tai varžybos už Lietuvos ribų, vilkint nacionalinės rinktinės aprangą.
Kalbino Karina Vladičkė
Titulinė nuotrauka: R. Petrausko
Po sėkmingos vasaros į studijas grįžusi K. Teterevkova toliau sportuos bei mokysis būti plaukimo trenere