Tėvas ir sūnus – viena komanda

Jie abu nemėgsta pralošti, todėl daro viską, kad laimėtų. Dar juos sieja viena savybė, kuri arba duota, arba ne. Tai nuojauta kamuoliams. Pagal įgūdžius nugvelbti kamuolį varžovui iš panosės iki šiol LKL statistikos lentelėse prie geriausių kamuolio vagių įrašytas „Šiaulių“ įžaidėjas Robertas Giedraitis šią nuojautą kartu su meile nesavanaudiškam krepšiniui perdavė savo sūnui Rokui.

Nuo mažens – į salę

Kaune gimęs ir augęs Robertas Giedraitis krepšinio salės duris pravėrė septynerių. Patiko sportuoti, lankyti sporto mokyklą. „Faktiškai nieko daugiau ir nesportavau – kaip pradėjau, taip tik krepšinį ir lankiau“, – sako R. Giedraitis.

Jo sūnus Rokas krepšinio kamuolį savo rankose tvirčiau suspaudė gal šešerių ir taip pat jo nebepaleido, po kitas sporto šakas nesiblaškė. Bet kas tas krepšinis, kokio sūrumo prakaitu iškovojamos pergalės, berniukas matė nuo mažumės, nes aistringa krepšinio sirgale tapusi jo mama Lijana Giedraitienė pasižiūrėti rungtynių vesdavosi ir sūnus – vyresnėlį Roką ir jaunėlį Dovydą.

„Rokas nuo mažens su mama ėjo į krepšinio salę“, – sako Robertas Giedraitis ir priduria, kad dažniausiai vaikai tėvų pomėgius perima tarsi natūraliai, nes visą laiką mato, kuo jų tėvai gyvena.

„Manau, tai vaikams duoda kažkokią kryptį. O kokia mano įtaka, kad sūnus tapo krepšininku, – sunku pasakyti. Jis augdamas nuo mažumės mane matydavo aikštelėje, kartu žiūrėdavome krepšinio varžybas, kartu eidavome į salę. Manau, tai irgi davė savo“, – svarsto buvęs krepšininkas.

Rokas taip pat kaip tėtis pradėjo lankyti sporto mokyklą. Bet leidžiant sūnų į krepšinį, patikina jo tėtis, rūpėjo vienas dalykas – jo užimtumas, kad po pamokų turėtų ką veikti, kur pajudėti. Ir krepšinis buvo viena iš tokių jam pasiūlytų veiklos krypčių.

„Ten leisdamas tikrai negalvojau, bus jis geras krepšininkas ar nebus“, – prisipažįsta Robertas.

O kokį jį, kaip krepšininką, matydavo augantys sūnūs, papasakoja „Šiaulių“ vyriausiasis treneris Antanas Sireika, kuris ne tik ilgai treniravo Robertą, bet dar kurį laiką jie abu lakstė ant parketo. A. Sireika tada buvo žaidžiantis treneris, o R. Giedraitis – bepradedąs karjerą krepšininkas.

„Išskirtinis. Nepamainomas. Retas žmogus. Vienintelis toks mano gyvenime sutiktas įžaidėjas, kuris stengėsi suprasti ir įvykdyti trenerio nurodymus. Pirmiausia pasistengdavo perprasti trenerio mintį, pagauti jo idėjas, o tada įgyvendinti jas aikštelėje. Jam ypač patikdavo, gerąja ta žodžio prasme, visokios apgavystės aikštelėje. Išgirdęs, kaip bandysime pergudrauti varžovus, nudžiugdavo ir sakydavo: o, gerai, taip darom. Robertas jausdavo malonumą, jeigu ką nors galėdavo padaryti naujai arba kitaip, nei būdavo iki tol“, – pasakoja A. Sireika.

Kukliai po laiptelį aukštyn

A. Sireika puikiai prisimena Roberto Giedraičio karjeros pradžią. Kaune baigęs mokyklą ir į Šiaulius studijuoti atvykęs jaunuolis po kurio laiko pateko į „Šiaulių“ pirmtako „Kelininko“ komandos akiratį. „Nors atvažiavo į Šiaulius iš Kauno, sakykime, iš didesnio miesto į mažesnį, bet nei tuo gyrėsi, nei demonstravosi. Kuklus visada buvo, toks ir dabar išliko. Atėjo pas mus į „Kelininką“ ir vyrams kažkaip užkliuvo, kad va neblogas vaikinas: ir aikštę mato, ir gerai ginasi. Paėmėm į komandą kaip nelabai žinomą žaidėją, o jis kasmet darėsi vis geresnis krepšininkas“, – pasakoja A. Sireika.

Atsiradus Lietuvos krepšinio lygai, o „Kelininkui“ tapus „Šiauliais“, kaip juokiasi A. Sireika, jis buvo priverstas mesti žaidžiančio trenerio pareigas, vilktis kostiumą ir komandai vadovauti nuo šoninės linijos. Nuo 1994 m. iki 2000-ųjų, kai Šiaulių miesto klubui pagaliau pavyko iškovoti pirmą rimtą trofėjų – LKL bronzą, komandos nariams teko net tris sykius nuryti nuoskaudą dėl LKL užimtos ketvirtos vietos. Todėl 2000-aisiais bronzą šventė turbūt visi Šiauliai, o išsvajota taurė pirmiausia atsidūrė komandos kapitono R. Giedraičio rankose.

„Kapitonas turi būti komandos siela. Ir aikštelėje, ir rūbinėje. Robertas toks ir buvo, kitaip niekas jo kapitonu nebūtų rinkęs. Stengdavosi dėl kitų, dėl komandos, aikštelėje nežiūrėdavo savo statistikos. Jis viską daro iš širdies – ir dirba, ir džiaugiasi“, – pasakoja A. Sireika.

Beje, R. Giedraičio iki šiol niekas nėra aplenkęs rezultatyvių perdavimų statistikos lentelėje – per savo karjerą jis jų atliko 1327.

Dar trenerį žavėjo ne tik jo nesavanaudiškumas, bet ir gudrumas: „Ne veltui jis buvo geriausias kamuolių vagis. Gal dar iki šiol jo niekas LKL neaplenkė pagal perimtų kamuolių skaičių. Kaip jis tai darydavo, jeigu nebuvo pats greičiausias? Buvo vikrių rankų, bet svarbiausia – gudrus. Pasisuka į kitą pusę, žiūri nežinia kur, bet žino, kur bus duodamas perdavimas, ir atima kamuolį. Kiti manęs klausdavo: ar jis akis nugaroj turi?“

Tokį tėtį, visą savo karjerą žaidusį vienoje komandoje, matė krepšinio pradmenis rimtai ėmęs krimsti jo sūnus Rokas. Per dvylika sezonų, su „Šiauliais“ praleistų LKL, Robertas Giedraitis iškovojo keturis LKL bronzos medalius. Prieš įsikuriant LKL pirmąją profesionalaus krepšininko patirtį jis kaupė „Kelininko“ komandoje.

Nevertė, bet ir neatkalbinėjo

Apie tai, kad iš tėčio pusės prievartos būtinai žaisti krepšinį nebuvo, sakė ir jaunasis Giedraitis. „Man tėtis visada sakydavo, kad turiu žaisti krepšinį, bet tikrai nevertė. Man ir pačiam labai patiko, žaisdamas visada jaučiau malonumą. Svarbu, kad vaikai, lankydami vienokį ar kitokį būrelį, jaustų malonumą“, – bendraudamas su jaunaisiais krepšininkais prasitarė Rokas.

Pats patyręs, kokia ta profesionalaus krepšininko duona, vyresnysis Giedraitis sūnaus nuo šio kelio atkalbėti nebandė. „Aš jam nepasakiau, kad tu dabar būk krepšininkas. Tai buvo jo pasirinkimas, jam ta sporto šaka patiko, jis ėjo į treniruotes su noru. Nebuvo jis kažkoks superkrepšininkas nuo pat pradžių, bet siekė ir kažko pasiekė“, – teigia Robertas.

Ar jų namuose, ir sūnui pasukus tuo pačiu keliu, nepasidarė per daug krepšinio? Krepšinio daug, sako Robertas, bet gal ne per daug: „Su Roku nuo mažens apie jį šnekamės, jei vyksta kažkokios varžybos – kartu pasižiūrime. Bet turim ir kitų užsiėmimų, kuriuos stengiamės daryti, ne vien krepšinį.“

Ar jis vis dar randa ką patarti sūnui, jau antrą sezoną rungtyniaujančiam Berlyno ALBA klube? „Patardavau anksčiau, patariu ir dabar. Lygiai taip pat ir dabar pasižiūriu varžybas. Jeigu pamatau, ką jis daro negerai arba ką galėtų padaryti geriau, – pasakau. Visą laiką apie tai pašnekame. Psichologinių patarimų jau tikrai neduodu, patariu tai, ką matau iš techninės krepšinio pusės. Pasakau, kas man patiko, kas nepatiko. O kaip jis tą priima – nežinau“, – sako  R. Giedraitis.

Tėvas ir sūnus – viena komanda

Apie talentingą 18-metį Roką Giedraitį garsiau imta kalbėti 2011-ųjų vasarą. Tada Latvijoje vykusiame pasaulio 19-mečių čempionate iki tol vien auksą bendraamžių krepšinio turnyruose šlavę 1992 m. gimimo jaunuoliai ir vėl patvirtino auksinės kartos vardą.

Pirmąkart į šią rinktinę buvo pakviestas ir tada dvyliktą klasę bebaigiąs Rokas. Per porą metų tįstelėjęs į viršų daugiau nei 20 cm, jis dar žiemą atkreipė trenerio Kazio Maksvyčio dėmesį.

Artėjant 19-mečių planetos pirmenybėms tokio pat kvietimo sulaukė ir jo tėtis – K. Maksvytis „Šiaulių“ strategą Robertą Giedraitį pageidavo matyti trenerių štabe. Šią schemą – tėvas ir sūnus vienoje komandoje – vėliau Giedraičiai pakartojo ne sykį.

Pirmasis pakartojimas įvyko po metų Slovėnijoje. 20-mečių Lietuvos krepšininkų kelias iki finalo buvo sunkus, o finalas vertas aštraus siužeto trilerio vardo: vos vieno taško skirtumu įveikę prancūzus Lietuvos dvidešimtmečiai į viršų kėlė Europos čempionų taurę. Ant aukščiausio apdovanojimų pakylos laiptelio lipo ir abu Giedraičiai – žaidėjas Rokas ir treneris Robertas. Ši taurė kartu žymėjo, kad auksinė karta užaugo – tai buvo paskutinės jaunimo amžiaus krepšininkams rengiamos pirmenybės.

„Su 19-mečiais pelnytas pasaulio čempionato ir su 20-mečiais iškovotas Europos pirmenybių auksas turbūt jam, kaip žmogui, kaip krepšininkui, davė postūmį. Bet mes visomis pergalėmis džiaugiamės, ne tik šiomis. Kiekviena pergalė kažką duoda. Atsiminimų, gerų emocijų. Visos pergalės brangios, jos nusėda kažkur giliai, bet smagu kas ištraukti ir prisiminti“, – sako kaip treneris su šios talentingos kartos krepšininkais Latvijoje ir Slovėnijoje dirbęs R. Giedraitis.

Bet Roko pergalės kartu su jaunimo amžiaus turnyrais nesibaigė: po metų triumfuota Nacionalinėje krepšinio lygoje (NKL) su Mažeikių komanda, jis pats pripažintas naudingiausiu finalo ketverto žaidėju. Tada į Roko gyvenimą atėjo „Šiaulių“ etapas. Jie ir vėl buvo vienoje komandoje, tik vienas rungtyniavo, o kitas treniravo.

Koks jausmas matyti sūnų, žaidžiantį toje pačioje komandoje, kurios marškinėlius pats daug metų vilkėjo? „Jausmas geras“, – nedaugžodžiauja treneris R. Giedraitis.

O treniruoti savo vaiką sunku? „Manau, lygiai taip pat, kaip ir kiekvieną kitą vaiką arba vyrą, kurį treniruoji. Jis buvo lygiai toks pats krepšininkas kaip ir visi kiti. Krepšinio aikštelėje aš buvau treneris, o namie tėvas“, – atsako.

Kai Rokas iš gimtojo miesto komandos perėjo į „Lietuvos rytą“, ne kartą „Šiaulių“ strategui R. Giedraičiui teko galvoti, kaip aikštelėje sustabdyti sūnų. „Nieko čia nėra asmeniško. Tada jis yra žaidėjas, o aš varžovų komandos treneris. Jis atlieka savo, o aš – savo darbą“, – padėties nedramatizuoja pašnekovas.

Apie nuojautą ir lenktynes

2005-aisiais sportinę karjerą baigęs ir trenerio kelią „Šiaulių“ klube pradėjęs R. Giedraitis sako, kad tie, kurie eina į krepšinį, turi dirbti, stengtis būti geros formos, patys savimi rūpintis. Jeigu to nebus – treneris mažai ką pakeis: „Krepšinis ne toks sportas, kur treneris pasakys, kaip daryti, ir visiems taip, kaip jis pasakė, pavyks. Yra milijonas, milijardas situacijų, kur kiekvienas žaidėjas turi priimti atitinkamą sprendimą. O kaip jis bus pasiruošęs tiems sprendimams, čia jau didžia dalimi priklauso nuo žaidėjų.“

Paklaustas, ar žiūrėdamas į sūnų mato jam pačiam būdingų bruožų, R. Giedraitis trumpam susimąsto: „Rokas turi vieną labai svarbų bruožą – jis nemėgsta pralošti, todėl viską daro, kad laimėtų. Ir aš to nemėgstu. Manau, sportininkui tai pats svarbiausias charakterio bruožas. O jeigu kalbėtume apie žaidimą, tai mūsų padėtys krepšinio aikštelėje visai kitokios – aš įžaidėjas, jis daugiau trečias numeris. Bet gal jis turi nuojautą kamuoliams, kaip ir aš turėjau.“

Treneris A. Sireika, kuris Roko netreniravo, bet nuo mažens jį matė su kamuoliu, yra pastebėjęs dar vieną abiem Giedraičiams būdingą savybę. Pasak šio krepšinio stratego, treneriai kartais ugdo žaidėjams egoisto savybes, nes vien kitiems dalydamas kamuolius nebūsi geras, reikia ir tos vadinamosios asmeninės statistikos. Jeigu individualiai nieko nepadarai, nepritrauki prie savęs kito varžovo, tai kas tas kamuolių skirstymas.

„Turi apžaisti savo žmogų, pritraukti kitą ir tik tada dalintis kamuoliu. Tą tiek Robertas, tiek Rokas suprasdavo. Aš labai žavėjausi, kai Rokas, dar beveik vaikas, žaidžiantis žemesnėje lygoje Kuršėnų komandoje, buvo toks agresyvus egoistas – norėjo mesti, nebijojo tą daryti. Sportinis egoizmas – geras dalykas“, – pabrėžia A. Sireika.

Antrus metus Rokas Giedraitis kremta legionieriaus duoną ir rungtyniauja Berlyne. Antrus metus Robertas Giedraitis dirba dviejuose klubuose – „Šiaulių“, kuriam atidavė visą savo sportinę karjerą, ir svarbia Šiaulių apskrities krepšinio piramidės dalimi tapusiame Joniškio „Delikatese“.

Kai Roko, tada vos dvidešimtmečio jaunuolio, jau turinčio du jaunimo aukso medalius, paklausė, ar jo neslegia nuolatinis lyginimas su tėčiu, jis atsakė, kad tai jį skatina stengtis dar labiau. „Tėtis yra mano autoritetas ir krepšinio aikštelėje, ir už jos ribų, todėl natūralu, kad stengiuosi į jį ne tik lygiuotis, bet ir aplenkti, pasirodyti geriau nei jis“, – tąkart atsakė Rokas.

Šiemet jaunasis Giedraitis pirmąkart pateko į nacionalinę vyrų krepšinio rinktinę.

„Taip, šitoje vietoje jis mane aplenkė, – pripažįsta jo tėtis Robertas. – Visada džiaugiausi, kad jis kiekvienais metais mažais žingsneliais stengiasi pasiekti kažką daugiau. Ir jis tą daro iki šiol.“

Tekstas: Ingos Necelienės
Nuotraukos: Gintaro Šiupario, Scanpix