Šveicarijos moterų rankinio čempionate ryškiausiomis spalvomis žiba lietuvė Simona Kolosovė. Ciuricho „Amicitia“ komandai atstovaujanti Lietuvos rankininkė tempia savo ekipą į priekį ir yra rezultatyviausia pirmenybių žaidėja.
Lietuvoje jau viską įrodžiusi sportininkė kelerius metus praleido Vokietijoje, o prieš šį sezoną nusprendė persikelti į Šveicariją. Ji neslepia, kad įtakos šiam spendimui turėjo ir galimybė gyventi nuostabaus grožio šalyje.
Apie meilę rankiniui, Šveicariją bei Lietuvos moterų rinktinę ji papasakojo „Sportlandmagazine.lt“.
Kaip ir kada susidomėjai rankiniu bei profesionalės karjera?
Rankiniu susidomėjau labai anksti, kai dar net mokyklos nelankiau. Mano tėtis buvo Panevėžio moterų rankinio komandos vairuotojas, tai aš visada kartu važiuodavau į rungtynes ir jas stebėdavau. Pati pradėjau sportuoti nuo 7 metų. Nuo mažens turėjau svajonę išvykti žaisti į užsienį, todėl, manau, kryptingai ėjau tuo keliu. Žaidžiau tuo metu geriausioje Lietuvos komandoje, atstovavau įvairaus amžiaus Lietuvos rinktinėms. Gana anksti buvau pakviesta į moterų rinktinę, o tai man buvo dar didesnis postūmis į priekį, kad būčiau profesionali žaidėja.
Kaip atsidūrei Šveicarijoje?
Kadangi prieš tai keturis sezonus žaidžiau Vokietijoje, Berlyno „Sprefuxxe“ komandoje, tai kažkaip buvo noras pakeisti šalį. Tikriausiai dėl gyvenimo lygio ir beribio grožio gamtos norėjau išvykti būtent į Šveicariją. Galimybė išvykti į Šveicariją atsirado po to, kai sužaidėme rungtynes su Šveicarijos rinktine. Taip pat buvo variantų likti Vokietijoje.
Esi rezultatyviausia čempionato žaidėja. Kas lemia tokį rezultatyvumą?
Nemažai kas susideda – esu vyriausia komandos žaidėja su daugiausia patirties, tai nori ar nenori, bet tiesiog privalai imtis iniciatyvos.
Kokie tikslai keliami komandai?
Komandos tikslas buvo patekti į „Top-6“, tą mes įvykdėme. Bet, žinoma, noras ir tikslas būtų labai geras, jei patektume į ketvertuką ir žaistume atkrintamosiose. Taip pat mes dar neiškritome ir iš Šveicarijos taurės, esame ketvirtos ir sieksime laimėti pusfinalį. Tai yra gana didelė komandos svajonė, bet, kaip sakoma, viskas yra įmanoma.
Šveicarija garsėja savo grožiu. Kiek pavyksta ja pasigrožėti?
Taip, Šveicarija labai graži savo gamta. Pavyksta ja pasimėgauti, ir gana nemažai. Jei savaitgalis laisvas, visada stengiuosi nukeliauti į naujas vietas. Man labiausiai patinka kalnai ir ežerai. Ten vaizdai kaip iš paveiksliukų. Žinoma, čia gyvenant yra ir minusų, bet geriau neišsiplėsiu.
Jau pora metų nebėra buriama Lietuvos moterų rinktinė. Ko, tavo manymu, trūksta Lietuvos moterų rankiniui?
Labai apmaudu ir gaila, kad nebeliko rinktinės, nes man visada buvo malonu atstovauti šaliai. Kad ir rezultatai nekokie, bet vis tiek važiuoji ir atstovauji. Manau, kad visų pirma trūksta finansavimo – tiek federacijai, tiek klubams. Jeigu būtų pinigų, tai ir lietuvės grįžtų, ir užsieniečių būtų įmanoma pasikviesti, taip pakeliant moterų rankinio lygį. Tiesiog jei žaidėjos dirba pilnu etatu darbus, o rankinis lieka kaip hobis, tai sunku tikėtis tiek rezultatų, tiek pakankamai motyvuotų žaidėjų. Nors neseku jaunimo, bet labai tikiuosi ir viliuosi, kad auga karta, kuri bus motyvuota sportuoti ir norės siekti kuo aukštesnių rezultatų.
Tekstas: Dominyko Genevičiaus
Nuotraukos: „Amicitia“ klubo
Dviračių treko taurės idėja besidžiaugianti S. Krupeckaitė: „Turime išnaudoti areną“