Sportinių šokių varžybos visada pasižymi grakščių šokėjų įspūdingais ir sudėtingais pasirodymais. Daug veiksmo, judesio, spalvų ir muzikos pakeri daugelį žiūrovų, bet čia svarbiausia – pademonstruoti teisėjams sunkiai pastebimus pranašumus prieš varžovus.
Tam, kad būtų galima įžengti į didžiausias pasaulio arenas ir dalyvauti pačiose prestižiškiausiose varžybose, reikia įdėti daug metų darbo. Apie sportinių šokių subtilybes ir pergalių kainą „Sportlandmagazine.lt“ pakalbino panevėžietę Luciją Norušaitę. Ji su savo partneriu Simonu Seikausku yra viena stipriausių Lietuvos standartinių šokių porų, sėkmingai dalyvaujanti ne tik Lietuvos, bet ir tarptautinėse varžybose.
Kaip susidomėjai sportiniais šokiais? Kada supratai, kad nori ne tik šokti, bet ir varžytis su kitais?
Sportiniai šokiai mano gyvenime atsirado kai dar buvau maža. Kitaip ir būti negalėjo, nes visa šeima yra įsisukusi į šokių pasaulį. Tėvai Rasa ir Darius Norušai kartu su broliu, Lietuvos čempionu Žymantu Kučiku, yra sportinių šokių klubo „Rumba“ treneriai. Matydama, kaip brolis sukasi ant parketo, labai norėjau ir aš kada nors taip išmokti. Kai pradėjau lankyti šokius, buvau dar visai mažytė, todėl tuomet svarbu buvo tik išmokti naujų žingsnelių. Augant norėjosi vis daugiau, tuomet ir supratau, kad noriu ne tik šokti, bet ir kažką pasiekti šokių pasaulyje.
Kiek laiko prireikė iki pirmųjų varžybų Lietuvoje ir užsienyje?
Pradėjusi šokti su pirmuoju partneriu, buvau dar mažytė, todėl labai daug laiko susišokti nereikėjo, nes šokome vaikų grupėje. Ten svarbiausia buvo mokėti žingsnelius, todėl ir pirmų varžybų Lietuvoje ilgai laukti nereikėjo. Jaunučių grupėje teko keisti partnerį, tada ir pradėjau šokti su dabartiniu partneriu Simonu Seikausku. Pradėjus šokti su juo, prireikė daugiau laiko susišokti, išmokti naujus žingsnelius, bet tai netruko ilgiau mėnesio iki pirmųjų mūsų varžybų. Su Simonu jau atsirado ir pirmosios varžybos užsienyje, tačiau dauguma jų nebuvo taip toli – pas kaimynus Latvijoje.
Kiek laiko skiriate treniruotėms sezono metu ir iš ko jos susideda?
Sportiniuose šokiuose nėra sezono laikotarpio. Visus metus vyksta varžybos, stovyklos, todėl paskirstyti krūvį visiems metams nėra lengva. Treniruotės užima mūsų didžiąją dalį dienos. Jas sudaro ne tik šokių pamokos. Mes taip pat sportuojame, kartais su asmenine trenere, kartais patys. Sportas mums reikalingas tam, kad visus metus palaikytume gerą fizinę formą. Visgi kiekvieną kartą vis kitokios treniruotės būna sunkios. Jei kūnas būna pavargęs, tuomet sunku būna šokti praktikas (šokiai be sustojimų, su visomis emocijomis, kaip varžybose). Kartais, jeigu vyksta daug varžybų, sunku tobulinti techniką, nes tam reikia laiko. Viskas priklauso nuo mus supančių sąlygų.
Šokant per varžybas daugiau būna malonumo ar streso?
Šokti varžybose mums visada labai gera, kadangi tuomet turime galimybę šokti ne tik teisėjams, bet ir atiduoti save žiūrovams. Žinoma, dažniausiai prieš varžybas vis tiek būna šioks toks jauduliukas, kuris mus kamuoja. Manau, tai norma, nes tiek daug dirbę treniruočių salėje, varžybų metu norime parodyti geriausią variantą. Bet vos išėjus ant parketo, jauduliukas dingsta, tada jau gyvename tik šokių emocijomis. Patirtis taip pat turi įtakos pasirodymui – mokėjimas susitvarkyti su jauduliu, lengviau įveikti scenos baimę, taip pat išmokti atsiriboti nuo aplinkinių emocijų bei susikoncentruoti tik į šokį.
Ar lengva pastebėti savo šokiuose, ką dar galima patobulinti?
Po varžybų visada žiūrime savo šokimo vaizdo medžiagą tiek su treneriais, tiek vieni. Žinoma, tada lengvai pamatome, kur darome klaidas. Žiūrint paprastam žiūrovui, nesusijusiam su šokių pasauliu, manau, mūsų klaidas pastebėti būtų sunku, nes šiame lygyje yra kabinėjamasi jau net prie pačių mažiausių detalių. Kalbant apie teisėjavimą, tai jų vertinimai ne visada būna objektyvūs. Tikrai būna, kad teisėjų balai neatitinka poros pasirodymo.
Kodėl pasirinkote būtent standartinius šokius? Ar turite mėgstamiausią?
Negalėčiau išskirti nei vieno standartinio šokio. Visi jie perteikia skirtingus charakterius, todėl šokti kiekvieną iš jų yra labai gera. Per tiek metų jau išmokome su partneriu prisijaukinti visus šokius, todėl dabar stengiamės išjausti kiekvieną iš jų.
Taip jau susiklostė, kad tuo metu, kai šokome sportinių šokių klube „Rumba“, buvo labai populiaru šokti standartinius šokius. Todėl ir mes šiuos šokius treniruodavomės kiekvieną dieną, jie buvo mūsų prioritetas. Lotynų Amerikos šokiai buvo mums labiau kaip hobis, juos pradėdavome rimčiau šokti likus porai savaičių iki Lietuvos čempionato. Manau, kad todėl ir pasirinkome standartinius šokius, jiems įdėjome daugiau darbo, o Lotynų Amerikos šokiai taip ir liko antrame plane.
Tekstas: Dominyko Genevičiaus
Nuotraukos: Vasil Kučiariavy
Gabrielės Pioraitės rekordas Atlante pakurstė Lietuvos kaituotojų azartą