„Sportland“ kampanijos „Nugalėtojų pasirinkimas. Išbandyk!“ Altitude ženklo ambasadorė, renginių, televizijos ir radijo laidų vedėja Simona Albavičiūtė (33 m.) pasivadino sceniniu pseudonimu Bandita, atsiradusiu nuo žodžio „bandyti“. Nors liekna ir iš pažiūros trapi tamsiaplaukė nemėgsta ekstremalių patirčių, ji nuolat įsivelia į naujus nepamirštamus nuotykius.
Šokinėjimas nuo krioklių Filipinuose, leidimasis prisirišus virve nuo stačios uolos Anglijoje, „Flyboard“ reaktyvinė skraidyklė, kai lyg žmogus-raketa iš vandens su srove kyli net į dešimties metrų aukštį, banglentė, vandenlentė ir net ledo ritulys – nors S. Albavičiūtė-Bandita juokiasi, kad jos santykiai su sportu yra komplikuoti, aktyvi ir smalsi moteris nedvejodama išbando naujoves.
Kai kurias – tik kartą, kitos tampa jos laisvalaikio dalimi. Nors prisipažįsta esanti gana nedrąsi, nepamirštamų ir gąsdinančių nuotykių jos gyvenime buvo tiek, kad išeitų parašyti romaną.
Iš Pakruojo kilusi S. Albavičiūtė-Bandita atskleidė savo požiūrį į sportą ir mitybą, mėgstamiausias sporto šakas ir nuotykius.
Sportas. Sakydavau, kad mano darbas man yra kaip sportas. Gyvenau aktyviai ir anksčiau nebuvo poreikio lankyti sporto klubą: nuolat lakstydavau, organizuodavau, tad viską natūraliai išdegindavau. Tačiau pradėjusi kurti televizijos laidą supratau, kad reikėtų daugiau sportuoti, nes ją rengiant daug laiko tenka praleisti prie kompiuterio rašant scenarijų.
Sportas dažnai natūraliai įsilieja į mano gyvenimą. Pavyzdžiui, pastaruosius septynerius metus vasarą radijo laidą rengiame iš Lietuvos pajūrio. Anksčiau gyvendavome Kunigiškėse, tad penkis kilometrus iki darbo Palangoje ir atgal dažniausiai važiuodavau riedučiais.
Prieš keletą metų pradėjau aktyviai plaukioti vandenlentėmis. Kadangi labai mėgstu vandenį, man tai – itin tinkamas sportas.
Prieš kelerius metus pabandžiau žaisti tenisą, tačiau tai ir liko tik vasaros nuotykis. Šiais metais pajutau, kad noriu išmokti, todėl net ir pasibaigus lauko sezonui treniruojuosi uždarame aikštyne. Manau, kad suradau naują pomėgį.
Nuo vaikystės buvau judri, bet nemėgau kūno kultūros pamokų. Bėgti buvo kančia, nors turėjau stiprias rankas ir man tikdavo viskas, kur reikėjo jomis dirbti: mesti kamuolį, sliuogti virve. Tačiau daugiausia judėjau važiuodama dviračiu. Jis buvo tarsi mano antrosios kojos.
Paprastai žmonės stengiasi geriausiai atrodyti vasarą, kai šilta, nes lengvi drabužiai ne taip paslepia netobulas kūno formas. Aš visus metus save vertinu kritiškai. Žiemą dažnai vykstu į šiltus kraštus, todėl nesinori kompleksuoti nuvykus į kokią nors nuostabią pasaulio vietą. Metams bėgant pastebėjau – tam, kad gerai atrodyčiau, man svarbu ne tik judėti, bet ir tinkamai maitintis. Todėl nevalgau bet ko.
Mityba. Laikausi taisyklės neprisivalgyti vakarais. Pasitaiko išimčių, kai laukia sutarta vakarienė arba atsiranda netikėta proga skaniai pavalgyti, tačiau įprastai su kolega Orijumi laikomės tradicijos lengvai pavakarieniauti dar vesdami laidą radijuje – iki 19 valandos. O grįžus namo tik vanduo ir – kartais – desertas prieš miegą.
Daug kas sako: „Tau gerai – esi liekna ir nereikia stengtis palaikyti svorio.“ Tačiau aš vakarais nekertu picų ar makaronų. Jei nuolat šlamščiau viską, ko užsimanau, per porą savaičių pamatytumėte, kaip galiu pasikeisti (juokiasi).
Man padeda tai, kad nuo vaikystės labai mėgstu vandenį. Limonadas ar sultys man yra desertas. Bet jei noriu atsigerti, geriu tik vandenį. Kasdien jo išgeriu labai daug.
Ledo ritulys. Geras draugas žaidė ledo ritulį ir sumanė burti komandą: sukviesti muzikantų, aktorių, kitų šou pasaulio žmonių. Šios komandos idėja buvo populiarinti ledo ritulį. Taip 2007 m. atsirado „Hockey Punks“.
Į šią komandą bičiulis pakvietė ir mane su kolege Silvija Rindzevičiūte. Sutikome nesuprasdamos, kas tas ledo ritulys – draugas mokėjo įtikinti. Vieną dieną jis atvežė didžiulį krepšį su nauja mano apranga, pačiūžomis, šalmais. Pamaniau: jei žmogus taip stengiasi, nevalia to nevertinti. Todėl ir pradėjau lankyti treniruotes.
Čiuožti mokėjau, nes vaikystėje labai daug važinėjau riedučiais, bet čiuožti viena, o čiuožti ir vaikytis ritulį su vyrais, – kas kita. Mus su Silva labai palaikė „Hockey Punks“ komandoje vis dar žaidžiantis „G&G Sindikato“ narys Gabrielius Liaudanskas-Svaras, kuris norėjo kuo greičiau mus pastatyti ant kojų, todėl papildomai treniravo.
Tačiau žaidžiant mokėjimas čiuožti nebuvo svarbiausias. Ant ledo – visi lygūs, nesvarbu, kad esi moteris. Ne kartą buvau skaudžiai parversta, todėl gana greitai supratau, kad tai – ne mano sportas. Sezono komandoje man užteko. Tačiau dar kokius septynerius metus iš Svaro vis girdėdavau: „Kada grįšite ant ledo?“ Ir vis nuleisdavau akis, nes neturėdavau ką pasakyti. Galiausiai Svaras palaidojo šią mintį ir nebeklausia.
Vandenlentės. Jomis mėgstu plaukioti, kai šilta. Šią vasarą pirmąkart transliavome ne iš paplūdimio, o iš vandenlenčių parko „313“ Palangoje. Vakare po darbo dažnai lipdavau ant vandenlentės. Juk taip smagu, kai vasarą turi ką veikti.
Tas parkas labai gražioje vietoje, o parko viduje esančioje saloje gyveno avių. Kartą plaukiu, vakarėja, kūnas padengtas vandens lašeliais, o saloje avių banda bėga sinchroniškai su plaukiančia manimi. Nepamirštamas vaizdas. Galvojau: kaip būtų smagu, jei galėčiau nufilmuoti šį vaizdą.
Daug gražių momentų patyriau plaukiodama Elektrėnų mariose. Jų pakrantėje mano vaikino draugas turi sodybą, į kurią dažnai važiuojame. Plauki saulei leidžiantis ir negali atsigėrėti vaizdais: stikliniu vandeniu, praskrendančiais paukščiais, po marias pabirusiomis salelėmis.
Vandenlentė man – laisvalaikis ir sportas viename. Paprastai plaukdama apie sportą daug negalvoju, bet smagu, kad tai ne tik įdomus užsiėmimas – kartu dirba rankos, kojos ir pilvo presas.
O štai jėgos aitvaro taip ir neprisijaukinau. Turėjau daug galimybių išmokti jį valdyti, bet taip niekada ir nenuėjau į pirmąją pamoką. Palangoje ne kartą mačiau vėjuotu oru jėgos aitvarais plaukiančius žmones, bet pikta patamsėjusi jūra mane šiek tiek gąsdina. Manau, kad plaukti jėgos aitvaru galėčiau tik kur nors ne Lietuvoje, o ten, kur šilta.
Nuotykiai. Nepasakyčiau, kad esu ekstremalė. Nes visus, mano galva, ekstremaliausius dalykus esu bandžiusi tik po kartą ar du. Mano toks būdas: jei siūlo ką nors nauja, būtinai turiu tai išbandyti, net jei ir labai bijau.
Prieš daug metų kurį laiką gyvenau Anglijoje. Draugai mėgo leidimąsi nuo uolų, kai prisiriši virve ir leidiesi nuo stačios uolos. Kartą nuvykome į vieną Anglijos nacionalinių parkų. Uolos ten tokios stačios, kad sudaro 90 laipsnių kampą su žeme. Prisiriši virve ir leidiesi stačia siena.
Pūtė žvarbus vėjas ir buvo labai baisu, bet šiaip taip nusileidau. O tada žiūrėdama į draugus viršuje pasakiau: „Kaip smagu! Noriu dar!“ Vėl užlipau ant kalno, prisirišau virve – ir vėl žemyn. Tuomet pakilo dar stipresnis vėjas. Ir pagalvojau: o, Dieve, kokią nesąmonę aš čia darau?! Tada ir supratau, kad baisiausius dalykus užtenka padaryti vieną kartą.
Porą įsimintinų nuotykių patyriau su S. Rindzevičiūte atostogaudama Filipinuose. Ten daugiausia laiko praleidome gulėdamos paplūdimyje, tačiau vieną dieną nutarėme skirti nuotykiams.
Pavyzdžiui, šokinėjome nuo dešimties metrų aukščio krioklių. Nuskambės keistai, tačiau labai bijau aukščio. Kol kilome aukštyn, maniau, kad tikrai nešoksiu. Tačiau užlipusi ten supratau, jog grįžti atgal stačiu kalnu yra kur kas baisiau. Todėl nusprendžiau šokti. Pusvalandį stovėjau viršuje visa išbalusi – krioklys aukštas, o apačioje akmenys, tarp kurių – nedidelis vandens šulinys. Todėl dar reikėjo į jį pataikyti. Galvojau, kad nualpsiu iš baimės.
Tą pačią dieną plaukėme ir kanoja sraunia akmenuota kalnų upe. Kanojose sėdėjome po vieną. Upė buvo tokia srauni, kad nesuvaldžiau kanojos ir posūkyje apvirtau. Panirau po vandeniu ir srovės buvau nublokšta tiesiai į stačius akmenis. Stipriai susitrenkiau koją. Į tokį nuotykį daugiau leistis taip pat nenorėčiau. Pastebėjau, kad pastaraisiais metais esu atsargesnė ir rečiau renkuosi nuotykius, per kuriuos galima susižeisti.
Sirgalė. Mano vaikinas Andrius Židkovas – ledo ritulininkas, tad natūralu, kad nemažai kalbamės apie šią sporto šaką, nuolat stebiu rungtynes. Šis sportas tapo įdomesnis, kai pradėjau suprasti taisykles ir nuoširdžiai turiu už ką sirgti.
Šiaip esu krepšinio sirgalė. Paprastai namie per televizorių žiūrėdama vis parėkaudavau ar paplodavau, bet pernai per Europos krepšinio čempionatą į Stambulą vykome stebėti Lietuvos rinktinės rungtynių su Graikija. Tuomet pirmąsyk buvau tarp tikrųjų rinktinės sirgalių ir supratau, koks tai sunkus darbas. Visas rungtynes nebuvo kada prisėsti, nes dainavome, šaukėme, kilnojome vėliavą. Būti sirgaliumi – išties sunki misija.
Dosjė
Vizitinė kortelė: Simona Albavičiūtė
Gimimo data: 1985 balandžio 12 d. Pakruojis.
Išsilavinimas: Vilniaus Gedimino technikos universitete įgijo įstaigų vadybos bakalauro laipsnį.
Karjera: radijo stotyje ZIP FM 12 metų veda laidas (SISI, Simona Bandita, Orijus ir Simona Bandita: LIVE). Ketverius metus dirbo ZIP FM programų direktore. Ketvirtą sezoną LNK televizijos eteryje kuria gyvenimo būdo laidą „Bus visko“.
Tekstas: Birutė Pakėnaitė
Nuotraukos: Vytautas Dranginis, 15min.lt/„Scanpix“
Elijus Čivilis: kai siela stipresnė už kūną