Neseniai vykusiose „KABLYS Autumn Session 2015“ ekstremalaus riedlenčių sporto varžybose Mantas Vaškelaitis buvo vienintelis lietuvis patekęs tarp prizininkų (II vieta). Kalbamės apie pasiekimus, pašaukimą, traumas ir geležinę valią.
Mantai, kokie tavo pagrindiniai laimėjimai riedlenčių sporte?
Didžiausias laimėjimas visuomet yra gerai praleistas laikas. Tokių laimėjimų savo karjeroje turėjau daugybę, važinėjimas skeitu man visados buvo daugiausiai džiaugsmo suteikianti veikla. Na, o kalbant apie varžybose užimtas prizines vietas, labiausiai vertinu laimėjimus tarptautinėse varžybose. Nors ir „neiškovojau aukso“, džiaugiuosi savo asmenine pergale ką tik vykusiose „KABLYS Autumn Session 2015“ varžybose – užėmiau antrąją vietą. Taip pat riedlenčių parke KABLYS vykusiose varžybose (K‘ONTEST 2013) užimta antroji vieta yra vienas didžiausių mano laimėjimų. Respublikinėse varžybose pergalių esu turėjęs kur kas daugiau: porą kartų laimėjau Kaune organizuotas varžybas, Vilniuje- dar daugiau, tiesa, tikslaus skaičiaus jau nebepamenu.
Kada supratai, kad riedlentės – tavo pašaukimas?
Kad riedlentės yra mano pašaukimas, supratau palaipsniui. Kai pradėjau važinėti, buvau labai jaunas, todėl nesupratau, kas iš tiesų man patinka, o kas – ne. Su laiku pradėjau suprasti, kad toks gyvenimo būdas man labai prie širdies. Tai atsitiko maždaug po trejų metų nuo važinėjimo riedlente pradžios.
Mokytis šio ekstremalaus sporto teko be trenerio. Iš kur sėmeisi žinių?
Žinių sėmiausi iš savo paties klaidų. Šis mokymosi būdas galbūt nėra pats greičiausias, bet neabejotinai efektyvus.
Mokeisi, galima sakyti, per kraujus. Ar buvo akimirkų, kai norėjai viską mesti ir imtis kokio nors saugesnio sporto?
NIEKADA nesu patyręs tokio momento. Kiekvieną kartą, kai susitraumuodavau, nekantriai laukdavau, kol galėsiu ir vėl tęsti šį užsiėmimą: žiūrėdavau įvairius filmukus, galvodavau apie naujus triukus ir taip toliau.
Kokias rimčiausias traumas patyrei? Kiek randų turi?
Rimčiausią traumą patyriau praeitos žiemos pradžioje smarkiai nikstelėjęs čiurną: pasitempiau sausgyslę, raiščius, taip pat audinį, esantį sąnario viduje (pavadinimo nepamenu). Randų skaičiaus taip pat neįvardinsiu, tikrai nemažai.
Kokios raumenų grupės dirba riedlenčių sporte?
Tiesą sakant, niekada apie tai nesusimąsčiau. Daugiausiai manau dirba kojų raumenys, o juose – blauzdos. Tiesa, krūvis, tenkantis kojoms, priklauso nuo važinėjimo pozicijos (goofy ar regular). Be kojų, net neabejoju, dirba ir daugybė kitų raumenų.
Kiek svarbus sportinis pasirengimas siekiant aukščiausių rezultatų? Ar pakanka tik važinėtis riedlente, ar reikia lavinti kūną sporto salėje, bėgiojant ir pan.?
Siekiant aukščiausių rezultatų, vien važinėtis riedlente nepakanka. Didžioji dalis profesionalų nemažai laiko praleidžia sporto salėje.
Ar sutiktum su teiginiu, kad šis sportas yra kartu ir subkultūra?
Be abejo, sutinku. Šios subkultūros atstovai viską mato kitaip. Eilinis žmogus eidamas pro bortelį mato TIK bortelį, kurio paskirčių kiekis labai ribotas. Riedlentininkas, eidamas pro ta patį objektą mato neapsakomą galybę galimybių: paprastas bortukas, suoliukas ar turėklas jam, palyginus su paprastu žmogumi, yra kur kas reikšmingesnis ir daugiau laimės sukeliantis objektas. Taigi riedlentininkai gyvena tuo, kas likusiam pasauliui visai neturi jokios reikšmės. Štai kodėl daugelis šį sportą kritikuoja.
Tu pradėjai be trenerio. Dabar aktyvaus laisvalaikio klube KABLYS kiekvienas norintis gali mokytis prižiūrimas profesionalo. Ar pamokai jauniklius vieno kito triuko klube?
Tikrai taip! Tiesa, dabar daugiausiai laiko skiriu savo mažajam broliui, kuris neseniai atrado šį malonumą.
Ką patartum tam, kuris svarsto užsiimti riedlenčių sportu?
NIEKADA nepasiduoti. Nors iš pradžių, kaip ir daugelyje kitų sričių, ši veikla gali pasirodyti labai sudėtinga ir mažiau patraukli, su laiku pradėsi jausti vis didesnį malonumą. Mokslo šaknys karčios, tačiau vaisiai saldūs (juokiasi).
Ačiū už pokalbį.
Tekstas: SPORTLAND MAGAZINE
Nuotraukos: ARTI
Lauko teniso teisėjas Jonas Dagys: stresas jau praeityje