Dviračių sportas neretai atrodo kaip nuobodus ir paprastas sportas, kuomet tereikia mintis pedalus ir siekti greičiau atvažiuoti iki finišo. Vis tik dviračių lenktynės susideda iš daugybės dedamųjų, iš kurių bene svarbiausia – komandinis darbas.
Buvęs profesionalus Lietuvos dviratininkas, pasaulio čempionato prizininkas bei „Tour de France“ bei „Giro d‘Italia“ etapų laimėtojas Ramūnas Navardauskas pabrėžia, jog daug kas klaidingai mano, kad dviračių sportas nėra komandinis.
„Žiūrėdami į rezultatus, mes matome tik vardą ir pavardę. Šalia parašyta, kuriai komandai jis priklauso, bet mes nematome, kiek visa komanda įdėjo pastangų, kad sportininkas tą pergalę pasiektų“, – Sportlandmagazine.lt sakė R. Navardauskas.
Daugkartinis Lietuvos čempionas paaiškina, kad komandinį darbą geriausiai atvaizduoja važiavimas užuovėjoje, dar vadinamas „sėdėjimas ant rato“, taip pat pozicijos pasirinkimai.
„Lenktynės vyksta apie 5 valandas, todėl vienam sportininkui tiek laiko viską daryti vienam yra labai sunku. Reikia mokėti save saugoti ir taupyti, o spurtuoti tik finiše, kur ir sprendžiasi nugalėtojas“, – teigė R. Navardauskas.
Prieš kiekvienas lenktynes komandose yra paskiriamas lyderis, kurio tikslas – laimėti lenktynes. Galima važiuoti ir už varžovo nugaros, bet tai yra rizikinga, nes tada negali žinoti, kas tai per priešininkas ir kokia jo taktika. Turėdamas priekyje komandos draugą, dviratininkas visada žinos, kad jis važiuos taip, kaip reikia.
Kai lenktynių metu įvyksta pabėgimas, tai lyderius pirmiausia vejasi ne komandos lyderis, o jo komandos draugai. Tie komandos draugai įdeda daug jėgų tam tikslui pasiekti ir patys vėliau finišuoja rikiuotės pabaigoje. Dar kiti komandos draugai lyderiui parūpina maisto ar gėrimų iš ekipos automobilio.
„Yra daug mažų dalykų, kurie yra būtini, bet nėra matomi. Galų gale, po 5 valandų lenktynių, lyderis būna išsaugojęs daugiausiai jėgų ir mėgina pasiekti aukščiausią rezultatą. Pats iš patirties galiu pasakyti, kad komandos draugai man taip padėdavo, kad galėdavau nenusileisti patiems tituluočiausiems sportininkams“, – aiškino tituluotas lietuvis.
Pabėgimai lenktynių metu yra dažnas reiškinys. Pavieniai dviratininkai arba grupelė jų ieško lenktynėse momentų, kuomet atitrūksta nuo pagrindinės grupės ir siekia išlaikyti pozicijas iki finišo. Kartais tai pasiseka, o daug dažniau kainuoja labai daug jėgų, kurių vėliau pristygsta artėjant finišui.
„Pabėgimai priklauso nuo situacijos. Aš pagal savo sudėjimą ir jėgas žinojau, kada turiu bandyti pabėgti. Turėdavau savo mėgstamas trasas ir žinojau, kad galiu tam tikrą dieną mėginti pabėgti. Būna nenaudingos trasos, kai neverta bėgti nei vienam, nei su grupe“, – kalbėjo R. Navardauskas.
Lietuvos vardas garsiai nuskambėjo visame pasaulyje, kuomet R. Navardauskas laimėjo prestižinių pasaulio lenktynių – „Tour de France“ (2014 m.) ir „Giro d‘Italia“ (2013 m.) – etapus. Pasak jo, pergales lėmė skirtingos priežastys.
„Giro d‘Italija“ etapą laimėjome, kai trasos viduryje buvo didelis kalnas. Tokiu atveju kalnas nėra palankus nei sprinteriams, nei kalnų „žvaigždėms“. Kadangi aš turėjau tiek sprinterio, tiek kalnų dviratininko savybių, tai galėjau tą išnaudoti. Prieš tą kalną atitrūkome su 12 žmonių grupe, o po to galiausiai pavyko ir iš tos grupelės pabėgti bei finišuoti pirmam. „Tour de France“ lenktynių metu turėjau užduotį pabandyti atakuoti likus 12 km iki finišo. Tuomet buvo mažas kalniukas, tinkantis mano sudėjimui. Taigi, pabėgimuose dažniausiai dalyvauja dviratininkai, kurie neturi galimybių laimėti lenktynių finišuodami su sprinteriais“, – savo patirtimis dalinosi R. Navardauskas.
Labai dažnai dviračių lenktynės baigiasi finišo spurtais. Tai vienas įspūdingiausių momentų, sutraukiantys daugiausiai dėmesio. Tiesiog negalima nesižavėti sportininkais, kurie po 5 valandų lenktynių sugeba atrasti jėgų galingam finišui. Dažnai nugalėtojus skiria milimetrai.
„Yra UCI (Tarptautinė dviračių sporto sąjunga) taisyklės, pagal kurias finišuojant draudžiama dažnai keisti važiavimo kryptis. Bet yra ir nerašytos taisyklės. Mes esame sportininkai ir vieni kitus pažįstame, todėl nesinori būti „kiaule“ prieš kitus. Finišuodamas turi prisiminti, kad rytoj vėl reikės važiuoti. Per metus profesionalai turi apie 80 startų. Reikia gerbti vienas kitą ir finišuoti savo linijoje. Jeigu padarysi kažką blogo, tai kitą kartą tas pats gali laukti ir tavęs“, – pasakojo R. Navardauskas.
Sportininkas pasikartojo, kad finiše vėlgi daug ką lemia tai, kaip komandos draugai padėjo lyderiui užsiimti geriausią poziciją spurtuojant, kiek jėgų padėjo jam išsaugoti ir pan.
„Pagrindinė taisyklė yra pradėti finišuoti būtent tuo momentu, kai gali pasiekti savo didžiausią greitį ir nesulėtėtum iki finišo linijos“, – sakė dviratininkas.
Dviratininko pasiruošimas varžyboms neapsiriboja vien pedalų mynimu. Labai daug dėmesio reikia skirti fiziniam pasiruošimui bei organizmo pažinimui. Kadangi lenktynės yra ilgos ir alinančios, būtina suprasti, kaip tinkamai maitinti savo organizmą. Dėl to aukščiausio lygio komandos turi daugybę įvairių sričių specialistų.
„Organizmą reikia išmokyti maitintis, turi suprasti, kas tau yra sveika ir naudinga. Reikia išmanyti, ką reikia vartoti lenktynių pradžioje, pabaigoje. Rezultatas susideda iš daug mažų dalykų. Pavyzdžiui, artėjant lenktynėms link pabaigos, galima vartoti energinius geliukus, kofeiną, bet jeigu tą padaryti per vėlai, tai organizmas gali nespėti pasisavinti ir sportininkui nepavyks laiku gauti greitos energijos. Dėl to reikia išmanyti tokius dalykus, kaip kiek laiko organizmui reikia virškinti gliukozę ir pan.“, – pasakojo R. Navardauskas.
Praėjusių metų pabaigoje apie profesionalios karjeros pabaigą paskelbęs R. Navardauskas dabar savo žinias ir patirtį perteikinėja jauniesiems talentams. Jis tapo dviračių sporto treneriu Klaipėdos „Viesulo“ sporto centre.
Tekstas: Dominyko Genevičiaus
Penkiakovininkui J. Kinderiui širdį glosto prisiminimai apie Pietų Korėja