69-erių Miuncheno olimpinių žaidynių dalyvė, Lietuvos sporto universiteto (LSU) Treniravimo mokslų katedros socialinių mokslų daktarė Lietuvos olimpiečių asociacijos viceprezidentė Birutė Statkevičienė turi daugiau veiklų nei kai kurie energingi šiuolaikiniai jaunuoliai. Sportininkė iki šiol dalyvauja plaukimo maratonuose, taip pat treniruoja jaunus plaukikus, tarp jų – ir neįgaliuosius. Iš kur plaukikė semiasi jėgų ir kokios yra pagrindinės taisyklės, norint išmokti plaukti, kalbame su pačia trenere.
Pagrindinė veikla – mokytojavimas
LSU B. Statkevičienę galima sutikti nuo 1972-ųjų (tuo metu Lietuvos kūno kultūros akademija – aut. p.), kur ji, visų pirma, įgijo sporto šakų mokytojos-trenerės specialybę, o vėliau tapo universiteto socialinių mokslų daktare ir docente. Studentus LSU plaukikė moko iki šiol – daugiausia „Erasmus“ programos dalyvius. Į LSU jie atkeliauja iš įvairių šalių, norėdami patobulėti kaip sporto šakų treneriai.
Jau daugiau kaip dešimtmetį pašnekovė taip pat treniruoja regėjimo negalią turinčius plaukikus –nors paskutiniu metu ne taip intensyviai, kaip iki tol.
„Jau praėjusių mokslo metų pabaigoje norėjau atsisakyti šios veiklos, bet susiklostė taip, kad pas mane tėvai atvedė labai gabų jaunuolį Simoną Žvirblį, kuris mažiau nei per metus išmoko plaukti ir jau tapo Lietuvos aklųjų plaukimo čempionu keliose rungtyse. Mano patirtis parodė, kad ne kiekvienas matantis vaikas gali taip greitai ir taisyklingai išmokti plaukti per tokį trumpą laiką, kaip pavyko Simonui, todėl dedu į jį daug vilčių“, – dalinasi p. Birutė.
Neapleidžia ir varžybų
Nors B. Statkevičienė jau 33 kartus yra tapusi šalies plaukimo čempione bei 1973 m. Maskvoje yra pelniusi pasaulio universiados 200 m kompleksinio plaukimo bronzos medalį, sportininkė vis dar su malonumu dalyvauja įvairiuose varžybose, daugiausiai – plaukimo maratonuose.
„Aš plaukiu ne tam, kad laimėčiau, o kad geriau jausčiausi. Kitaip tiesiog negaliu, nes sportuoju jau daugybę metų. Na, o varžybos yra dalis mano aktyvios veiklos. Man malonu varžybų metu sutikti senus bičiulius, o ir varžytis man vis dar įdomu, kyla azartas. Tačiau esmė – tiesiog dalyvauti“, – tikina plaukikė.
Deja, anot Birutės, kaskart varžybose ji pastebi, kad dalyvių vis mažiau, kas, anot jos, yra normalu veteranų grupėje, tik šiek tiek ją liūdina.
„Gal vyresni žmonės mano, kad sportas, judėjimas, dalyvavimas sportinėje veikloje yra tik jaunų žmonių užsiėmimas, bet taip tikrai nėra. Senjorai geba išmokti plaukti, o kai išmoksti taisyklingai plaukti, pamatai, kad tai yra didelis malonumas ir kad tai įdomiau nei eiti pasivaikščioti ar juo labiau žiūrėti pro langą“, – sako sportininkė.
Svarbiausia mokantis – geras treneris
Taisyklingo plaukimo svarbą B. Statkevičienė akcentuoja kiekviename žingsnyje. Todėl jos pagrindinis patarimas – mokytis plaukti su specialistu.
„Visada rekomenduoju mokytis plaukti su specialistu, geriausiai – baseine. Blogiausia, kas gali būti – tai kai moko plaukti neprofesionalas ir dar tokiame pavojingame telkinyje kaip jūra. Jei yra abejojančių, ar plaukti gali visi, tai galiu tik pasakyti, kad per gyvenimą nepavyko išmokyti plaukti vos keturių moterų ir ne todėl, kad jos neturėjo fizinių duomenų, o todėl, kad labai bijojo. Jei pasirinksite gerą trenerį, išmokti plaukti yra nesudėtinga“, – patirtimi dalinasi pašnekovė.
Anot p. Birutės, kad suaugęs asmuo galėtų plaukti ir toliau tobulėti, jam reikėtų maždaug 10-20 plaukimo pamokų su treneriu. Vaikai, žinoma, mokosi ilgiau, tačiau jau nuo 12 m. tikrai nesunku išmokyti plaukti ir juos. Na, o jaunesniems, pasak trenerės, gali prireikti ir poros metų treniruočių plaukimo būrelyje.
Energija generuojasi veikiant
Be visų išvardintų veiklų, B. Statkevičienė kasdien stengiasi pasimankštinti. Šaltuoju metų laiku lipa į baseiną, o šiltuoju – mėgsta plaukioti Lietuvos ežeruose. Kartais plaukimą pakeičia pasivaikščiojimu ar jėgos treniruote, taip pat kasdien atlieka mankštą.
„Taip pat dalyvauju Lietuvos olimpiečių asociacijos veikloje, esu vicepirmininkė, mėgstu nueiti į teatrą, klasikinės muzikos koncertus, skaityti, megzti, net turiu minčių parašyti knygą apie aklųjų mokymą plaukti, bet niekaip nepradedu to daryti, o juk pradžia yra pati sunkiausia. Kad neturėčiau, ką veikti, būna labai retai, o jei taip ir nutinka, tai aš susigalvoju, ką veikti. Ir kitiems rekomenduoju nesėdėti vietoje, judėti, antraip gyvenimas bus labai liūdnas“, – pokalbį baigia senjorė.
Tekstas: Karina Vladičkė
Nuotraukos: iš asmeninio B. Statkevičienės albumo
R. Ubartas apie Lietuvos disko metikus: „Pasiekti du pikus per mėnesį yra menas“