MTB Downhill – brangus ir ekstremalus, tačiau stipriai traukiantis

Rugpjūčio 5-6 d. Ignalinoje Lietuvos žiemos sporto centre vyks NESK downhill taurės 3-asis etapas, po kurio išaiškės šios ekstremalios sporto šakos 2017 m. nugalėtojai. Vieni iš varžybų organizatorių – kauniečiai ekstremalaus sporto asociacijos „White Puppy“ vadovas Paulius Mileris bei TRX treneris ir Downhill dviračių sporto entuziastas Irmantas Saulius sutiko atsakyti į keletą klausimų apie šią pakankamai nišinę mūsų šalyje sporto šaką.

Galbūt yra tokių, kurie nežino, kas yra Downhill kultūra. Kaip apibūdintumėt šį sportą?

P.M. Apie mūsų sportą nežino nebent tie, kuriems svarbiausia – krepšinis (juokiasi).

I.S. Retas kuris nėra leidęsis nuo kalno dviračiu. Vaikystėje daugelis iš mūsų yra pajautę, koks tai puikus jausmas: skrydžio nuo kalno, riedėjimo dideliu greičiu pojūtis, dviračio amortizacijos sklandumas, gebėjimo suvaldyti savo kūną – sutapatint jį su dviračiu, tapti gyvu ir vientisu, nugalėti baimę! Labai mažai sportinių veiklų gali suteikti tokius potyrius vienu metu. Downhill, kaip ir visų kitų Outdoor bei mažas bendruomenes turinčių veiklų atstovai, yra ypač draugiški, bendruomeniški ir vieningi.

Kaip apibūdinčiau šį sportą trumpai? Kalnų dviračių Karalius.

Žiūrint įrašus, kuriuose Downhill fanai dideliu greičiu skrieja vingiuotais miško takais, kyla į orą ir su milžiniška jėga leidžiasi žemyn, darosi akivaizdu, kad šis sportas reikalauja tiek fizinio, tiek intelektinio pasiruošimo. Kokiomis asmeninėmis savybėmis pasižymi Downhill profesionalas?

P.M. Šio sporto profesionalas pasižymi kovine dvasia, ryžtu, atkaklumu ir svarbiausia – troškimu nugalėti. Taip pat jis yra aktyvus ir bebaimis. Na o fizinės savybės yra įgyjamos su laiku.

I.S. Geras fizinis pasiruošimas visuomet apsaugo nuo traumų. Dviratis sveria 15-18kg, jį valdyti nėra paprasta, ypač važiuojant sudėtingu, labai stačiu paviršiumi. Downhill sportininkas turėtų pasižymėti disciplinuotumu, šaltumu, gebėjimu susitvarkyt su baime, o vėliau ir abejonėmis, atsiradusiomis po nesėkmių. O taip pat ir dėmesingumu detalėms, kūrybiškumu, techniškumu. Tai gana vyriškas sportas, reikalaujantis kiaušų (juokiasi). Bet tarp mūsų yra ir merginų!

Kiek netikėtumo ir kiek technikos yra šiame sporte?

P.M. Netikėtumo tikrai daug, nes tai techninis sportas, čia vyrauja dideli greičiai, šuoliai, lekiant miško takeliu gali pasitaikyti visko: šaknų, akmenų ir lakstančių meškų (juokiasi).

I.S. Technika išties tobulėja, palyginus su dviračiais, kuriais buvo lenktyniaujama prieš 10-15 m. Šiuolaikiniai dviračiai pasižymi geresniu stabilumu, standumu, tikslumu, yra lengviau valdomi ir t.t. Dėl to išaugo varžybų tempas ir sudėtingumas. Todėl šio sporto propagavimas – visuomet ėjimas peilio ašmenimis: sportas tapo saugesnis tik sąlyginai, augant galimybėms – auga ir rizika. Šiuo atveju svarbi ne tik technika, bet ir lenktynininko profesionalumas, gebėjimas sustoti ir pailsėti. Tačiau yra ir netikėtumo faktorių: lūžę rėmai, sprogusios padangos, nutrauktos grandinės, nuovargis, nepasiruošimas, susikaustymas šuolio metu ar atkarpose, reikalaujančiose ypatingo meistriškumo. Tai veda prie klaidų ir rimtų pasėkmių.

Kur ir kaip treniruojasi Downhill sportininkai?

P.M. Žinoma, geriausia treniruotis specialiai įkurtuose dviračių parkuose, kurie įrengti slidinėjimo trasose kalnuose. Tačiau mes kalnų neturime, tad tenka treniruotis miškuose, pakalnėse ir slėniuose, savo rankomis kurti trasas ir treniruotis juose.

I.S. Daugelio pradžia prasideda mieste, ant laiptelių ir tramplinų urbanistinėse aplinkose, miškuose ir parkuose ant šlaitų. Augant įgudžiams, natūraliai kyla noras įsirengti savadarbes trasas, atsiranda tramplinai, posūkiai, akmenų ruožai. Lietuvoje mes turime labai mažai tam pritaikytos infrastruktūros. Ačiū Ignalinos žiemos sporto centro kolektyvui, kad galime ten treniruotis, kurti trasas ant jų kalno ir naudotis keltuvais.

Ar Downhill populiarus Lietuvoje?

P.M. Deja, tai nėra labai populiarus sportas, nes, visų pirma, tai brangus sportas, taip pat labai ekstremalus, traumuojantis, ribotas sportininkų amžius. Populiarumą mažina ir tai, kad neturim kalnų. Esam įsirengę trasą miške, tačiau be keltuvų. Vis tik nuo šių metų vasaros pradėjom sportuoti Ignalinos žiemos sporto centre „Lietuvis“. Ten ir keltuvas yra, ir kalnas puikus. Turime dvi trasas, pritaikytas varžyboms ir treniruotėms, ir yra galimybė plėstis.

I.S. Kaip ir minėjo Paulius, šis sportas nėra populiarus, tačiau, laimei, yra entuziastų, mylinčių Downhill, jam pašventusių ne vienerius savo gyvenimo metus, buriančių aplink save bendruomenes, mokančių ir uždegančių kitus.

Kalbino Karina Sėrikova
Nuotraukos –  Artūro Žuko