Nors kerlingas (akmenslydis) Lietuvoje vis dar nesulaukia tinkamo pripažinimo ir palaikymo, šio sporto entuziastai pasiekia vis geresnius rezultatus bei garsina savo šalį Europoje.
Didžiausia Lietuvos akmenslydžio pažiba šiuo metu yra moterų rinktinė. Praėjusių metų pabaigoje Lietuvos moterų rinktinė pirmą sykį istorijoje iškovojo Europos čempionato B diviziono bronzos medalius ir liko per mažą žingsnelį nuo patekimo į elitinį A divizioną, kur rungtyniauja 10 komandų.
Tokį aukštą rezultatą pasiekė Virginijos Paulauskaitės komanda, kuriai taip pat atstovavo Olga Dvojeglazova, Dovilė Aukštuolytė, Rūta Blažienė ir Justina Zalieckienė.
„Tokį rezultatą lėmė daug susidedančių detalių – įdėtas darbas, komandiškumas, su metais įgyjama patirtis. Daug ką lemia ir tai, kiek laiko turėjome pasiruošimui“, – „Sportlandmagazine.lt“ sakė kapitonė V. Paulauskaitė.
Sportininkė prisipažįsta, kad pasiruošimas Europos čempionatams, kurie paprastai vyksta lapkričio mėnesį, prasideda rudenį, nes vasarą daugumoje kerlingo arenų yra nuleidžiamas ledas ir šiam sportui būna savotiškos atostogos.
„Tuo tarpu rugsėjis, spalis ir lapkritis būna labai intensyvus. Praktiškai kiekvieną savaitgalį vykstame arba į varžybas, arba į treniruotes. Kartais pavyksta suorganizuoti savaitės trukmės stovyklą kaimyninėse šalyse“, – pasakojo V. Paulauskaitė.
Ji neslepia, kad visos komandos narės yra labai atsidavusios, nes jos kerlingui aukoja visą laisvą laiką, nors visos turi darbus, šeimas.
Lietuvos kerlingo rinktinės, tarp jų ir moterų, anksčiau yra dirbusios su specialistu iš Šveicarijos Allenu Gulka. Dabar V. Paulauskaitė pati vadovauja treniruočių ir varžybų procesui.
„Trenerio turėjimas yra labai naudingas, bet kai jis yra užsienietis, atsiranda šioks toks kalbos barjeras. Kitas dalykas yra galimybės dirbti kartu. Jeigu Lietuvoje turėtume kerlingo bazę ir treneris galėtų čia dirbti nuolatos, tai vienareikšmiškai nauda būtų didžiulė. Pas mus treneris prisijungdavo tik išvykose į varžybas, todėl neretai pritrūkdavo laiko ir susikalbėjimo“, – teigė V. Paulauskaitė.
Nors ši V. Paulauskaitės komanda jau keletą metų žaidžia kartu, o ryšys tarp žaidėjų pakankamai stiprus, dėl sudėtingų sąlygų kasmet reikia ieškoti papildomų motyvacijos šaltinių.
„Kasmet reikia su visomis kalbėtis. Kartu žaidžiame jau keletą metų, puikiai visos sutariame ne tik kerlingo aikštelėse, bet ir už jų ribų. Dėl to ir visos kelionės būna smagios. Bet ateityje nežinau kaip bus. Kasmet viskas keičiasi. Reikia galvoti apie šeimas ir laiko aukojimą. Visos atostogos yra skiriamos kerlingui. Po keleto tokių metų jau norisi tiesiog turiningai paatostogauti, o ne vien tik sportuoti. Dėl to pasikeitimai komandoje gali įvykti natūraliai“, – pabrėžė V. Paulauskaitė.
Kerlingas Lietuvoje nėra profesionalus, žaidėjai negauna jokio atlyginimo, todėl tik itin motyvuoti žmonės gali žaisti ir tą daryti aukštame lygyje.
Nepaisant to, Lietuvoje yra keletas aktyviai veikiančių kerlingo klubų. Jaunimas aktyviai ugdomas Kaune, daug veiklos atlieka Lietuvos kerlingo asociacija. Susipažinti su kerlingu ir išmokti taisykles bei bazinius dalykus galima ir paprastose ledo arenose.
V. Paulauskaitė teigia, kad kerlingas yra vienas iš tų sportų, kurį pabandęs, greitai už jo „užsikabini“.
„Ne veltui kerlingas vadinamas „šachmatais ant ledo“. Tai labai intelektualus sportas, bet taip pat reikalauja ir labai gero fizinio pasiruošimo, nors iš šono daug kam atrodo kitaip. Taip pat tai yra taktinis, komandinis žaidimas. Labai daug lemia psichologija, nusiteikimas prieš varžovus. Visa tai suteikia labai daug inspiracijos, būna labai įdomu žaisti. O kai sugebi 30 m ilgio aikštelėj pastatyti akmenį vienu centimetru arčiau centro negu priešininkai, tai jausmas būna fantastiškas. Tokios akimirkos tik dar labiau didina norą žaisti kerlingą“, – sakė V. Paulauskaitė.
Tekstas: Dominyko Genevičiaus
Nuotraukos: WCF
Lietuvos čempionė L. Karlonaitė: „Kalnų slidinėjimas yra didžioji mano gyvenimo meilė“