Dažnam futbolo aistruoliui rungtynių stebėjimą pagyvina už atitinkamą jų baigtį pastatyta pinigų suma. Tačiau kai į tai įsivelia profesionalių klubų nežaidžiantys atstovai ir nori pasipelnyti ar nulemti rungtynių baigtį patys, lažybos futbole tampa tikru kriminalu.
Italijos 1980-ųjų skandalas
Nelegalių lažybų Italijoje pradininke yra laikoma dviejų prekybininkų pradėta afera. Romoje smulkų verslą turėję Massimo Cruciani ir Alvaro Trinca savo pajamas bandė padidinti papirkinėdami futbolininkus ir taip norėdami nulemti rungtynių baigtis. Tačiau jų planas nepavyko, papirkti futbolininkai verslininkams norimų rezultatų nerodė ir du italai įklimpo į skolas. Pasipiktinę dėl sulaužytų susitarimų, jie, išsaugoję visus įrodymus iš sandorių su futbolininkais, padavė pastaruosius į teismą. Jau tų pačių metų kovą 33 „Seria A“ futbolininkai bei komandų vadovai buvo areštuoti, o tarp jų pateko ir Italijos futbolo legenda Paolo Rossi – jam skirta bausmė – 3 metų diskvalifikacija iš futbolo. Laikotarpis buvo sutrumpintas dėl 1982 metais vykusio pasaulio čempionato, kuriame Rossi su Italijos rinktine iškovojo pirmąją vietą ir pelnė auksinį batelį kaip rezultatyviausias turnyro futbolininkas bei auksinį kamuolį – geriausio žaidėjo apdovanojimą.
Dėl skandalo nukentėjo ir du Italijos grandai – „AC Milan“ ir Romos „Lazio“ – abu buvo išmesti į „Serie B“ čempionatą.
„Chichono gėda“
Taip buvo pavadintas Ispanijos mieste Chichone vykęs 1982 metų pasaulio čempionato mačas tarp Vakarų Vokietijos ir Austrijos. Nors nė viena rinktinė neuždirbo jokių pinigų, tačiau, atsižvelgiant į turnyrinę padėtį, buvo pasiektas susitarimas dėl būsimų rungtynių rezultato. Tai buvo paskutiniosios B grupės rungtynės, kurioje taip pat žaidė Alžyras bei Čilė, tarpusavyje santykius išsiaiškinę diena anksčiau. Prieš rungtynes padėtis grupėje buvo, tokia, jog Vokietijai reikėjo pergalės, o Austrijai nepralaimėti daugiau nei dviem įvarčiais ir savo rungtynes jau baigęs Alžyras būtų išstumtas iš antrosios vietos. Vos prasidėjus rungtynėms, Vakarų Vokietija ėmė atakuoti ir jau 10-ą minutę įmušė taip reikalingą įvartį. Kitas 80 minučių kamuolys visą laiką buvo kontroliuojamas aikštės viduryje, ir nei viena rinktinė nesistengė pakeisti žaidimo eigos, nes rezultatas tenkino jas abi. Neapsikentę abiejų šalių komentatoriai ragino prie televizorių sėdinčius žmones nebežiūrėti rungtynių, o stadione susirinkę fanai ėmė skanduoti Alžyro vardą.
Šiaurės Afrikos šalies futbolo federacija po incidento pateikė protestą FIFA, tačiau buvo įrodyta, jog taisyklės nebuvo pažeistos ir nė viena rinktinė sankcijų nesulaukė.
Prancūzijos futbolo nuosmukis XX-o amžiaus pabaigoje
Paskutiniame XX amžiaus dešimtmetyje Prancūzijoje dominavęs Marselio „Olympique“ klubas gyvenimą sau norėjo pasilengvinti papirkdamas varžovus svarbių rungtynių išvakarėse. 1992-1993-ųjų sezone komandos prezidentas Bernardas Tapie prieš lemiamas sezono rungtynes su „Valenciennes“ ekipa, tarpininkaujant futbolininkams, bandė papirkti tris pastarojo klubo futbolininkus tam, kad „Olympique“ galėtų geriau pasiruošti po kelių dienų vykusioms UEFA Čempionų lygos finalo rungtynėms beigi užsitikrintų Prancūzijos čempionų titulą. Vienas iš trijų futbolininkų atsisakė priimti pinigus iš Tapie, tačiau likusiems buvo išmokėta po 250 tūkst. frankų, o „Valenciennes“ pralaimėjo minimaliu rezultatu 1-0. Pergalė pasiekta ir Čempionų lygos finale, kuriame nugalėtas „AC Milan“ klubas.
Susitarimams išėjus į dienos šviesą, iš „Olympique“ buvo atimti du „Ligue 1“ titulai, kitą sezoną klubas praleido antroje lygoje, o prezidentas Bernardas Tapie nuteistas 2 metus kalėti. Deja, nemenka dėmė palikta tokių futbolininkų kaip Didier Deschampso, Fabiano Barthezo, Marcelio Desailly bei Abedi Pele biografijose – visi jie rungtyniavo 1992-1993 metų skandalingoje komandoje.
„Calciopoli“ – 2006-ųjų metų Italijos futbolo skandalas
Sakoma, iš klaidų mokomasi. Praėjus vos 25 metams nuo neteisėtų lažybų starto Italijoje, šalį 2006-aisiais sudrebino ne ką mažesnis „Calciopoli“ skandalas. Šį kartą kaltininkais tapo neabejotinai vieni šlovingiausią istoriją turinčių klubų Europoje – Turino „Juventus“, „Fiorentina“ bei tie patys „AC Milan“ ir Romos „Lazio“.
Šį kartą nusikaltimų pradžia buvo atskleista paviešinus „Juventus“ generalinių vadovų Luciano Moggi ir Antonio Giraudo pirmuosius telefoninius pokalbius, kuriuose pastarieji tiesiog išsirinkdavo jiems patinkančius teisėjus, ir padėdavo jiems nulemti artėjančių rungtynių lemtį, o Italijos laikraščiuose paviešintose pokalbių išklotinėse Moggi po kelių nesėkmingų „Juventus“ rungtynių išplūsdavo teisėjus dėl neatliekamų užduočių.
Visi keturi minėtieji klubai nukentėjo, mažiausiai iš jų – „Lazio“ – neteko 3 taškų naujame sezone ir prarado teisę rungtyniauti UEFA Supertaurėje (dab. Europos lyga). Kiek daugiau nuostolių teko patirti „AC Milan“ bei „Fiorentina“ – prarasta keliolika taškų „Seria A“, o „Fiorentina“ nedalyvavo UEFA Čempionų lygoje (Milanui buvo leista rungtyniauti ir tą patį sezoną jie iškovojo titulą). Labiausiai, kaip ir buvo tikėtasi, nukentėjo Turino „Juventus“. „Senoji ponia“ prarado tame pačiame sezone iškovotą „Serie A“ titulą ir buvo išmesti į „Serie B“ pirmenybes.
Žaidimu „Serie B“ nesusivilioję Patrickas Vieira, Zlatanas Ibrahimovičius, Fabio Cannavaro bei Gianluca Zambrotta išvyko titulų medžioti kitur, tačiau komandos bėdoje nepaliko ilgamečiai jos ginklanešiai Gianluigi Buffonas, Alessandro Del Piero ir Davidas Trezeguet ir pirmu bandymu grįžo į „Serie A“.
Tekstas: Lauryno Puikio
Nuotraukos: Daily Mail
Fotokonkurso "Žiema" nugalėtojai