Šiuo metu mišrių kovų čempionas ir prekės ženklo „Under Armour“ ambasadorius 26-erių Henrikas Vikšraitis gyvena išties intensyvų laiką: treniruoja mėgėjus kovotojus, stengiasi būti geru vyru ir tėčiu bei ruošiasi šeštadienį vyksiančiai itin reikšmingai kovai. Optimistiškai į gyvenimą žvelgiantis sportininkas tikisi, kad jam pavyks išlaikyti čempiono titulą, o jei ne – gyvenimas kupinas ir kitų galimybių.
Kovoti privertė gyvenimas
Iš Vilkaviškio rajono, Gražiškių kaimo kilęs vyras teigia, kad sportuodavo nuo vaikystės.
„Mane visada traukdavo įvairios sporto šakos. Kaime, tiesą pasakius, ir nebuvo daugiau, ką veikti, tad susikoncentravau į sportą. Iki šiol namuose laikau gražiausio įvarčio ir rezultatyviausio žaidėjo taures“, – prisiminė H. Vikšraitis.
Kovotojo vaikystė nebuvo lengva – vyro mama mirė, kai jam buvo vos 7 mėn., tad visus tris brolius teko auginti vienam tėvui. Savaime suprantama, tai padaryti finansiškai nebuvo lengva.
„Gyvenome skurdžiai ir dėl to kartas nuo karto išgirsdavau patyčių savo adresu. Kadangi visad buvau karšto būdo, pasitelkdavau primityviausią kovos su patyčiomis būdą – kumščius. Būdamas 16-os nemenkai prisidirbau – turėjau reikalų su policija ir teismu, net teko rinkti šiukšles aplink Vilkaviškio ligoninę – gavau viešųjų darbų. Tuomet mano kaimynas, draugas ir būsimasis treneris kovotojas Edgaras Jankauskas, kuris tuo metu jau mokėsi Vilniuje, susirūpino mano likimu. Susitarėme su juo, kad vos man baigus 10-ą klasę, jis mane išsiveš mokytis į Vilnių“, – pasakojo pašnekovas.
Pirmą kovą – laimėjo
Pabaigęs pagrindinę mokyklą, būsimasis kovotojas įstojo į Vilniaus statybininkų rengimo centrą ir išvažiavo mokytis į sostinę. Vilniuje Henrikui patiko daug labiau, tačiau ir čia buvo nelengva – tuo metu profesinio rengimo centro moksleivio stipendija buvo labai maža, todėl, nors ir gyveno sostinėje, pinigų pramogoms jaunuoliui nelikdavo.
„Ir vėl pasirinkau sportą, tik šį kartą susidomėjau kovos menais. Tuo metu sportuodavome tiesiog šokių salėje. Neturėjome jokių čiužinių, pirštinių, pamenu, grįždavau namo pūslėtomis rankomis, bet jau tada svajojau apie sėkmę“, – teigė sportininkas.
Po pusmečio Henrikas sudalyvavo savo pirmosiose kikbokso varžybose ir nors jos nebuvo lengvas iššūkis naujokui, mat jose buvo trys raundai po 3 min., jas laimėjo.
„Man buvo 17 m., buvau nemenkai primuštas, tačiau labai laimingas. Nuo tada nutariau ir toliau laikytis savo tikslų ir sieti ateitį su sportu“, – sakė H. Vikšraitis.
Mokslai – pagrindinis uždarbio šaltinis
Kadangi dienomis sportininkas mokėsi, o vakarais sportavo, papildomai užsidirbti nelikdavo laiko. Vienintelis būdas vaikinui užsidirbti buvo tik stipendija.
„Gauti geriausius pažymius tuo metu man buvo vienintelis būdas uždirbti. Prisipažinsiu, kartais nusirašydavau, kad išlaikyčiau vidurkį, už kurį mokama didžiausia stipendija“, – teigė vilkaviškietis.
Todėl, kai vaikinas įstojo į tuo metu Vilniaus pedagoginį universitetą (šiuo metu Vytauto didžiojo universiteto Švietimo akademija), Kūno kultūros specialybę, pirma už gerą mokymąsi gauta daugiau nei 400 litų stipendija atrodė tiesiog kosminio dydžio.
Tuo metu H. Vikšraitis įstojo į „Sparta fight gym“ kolektyvą, kurį įkūrė kovotojai jau minėtas E. Jankauskas ir jo kolega Andrius Šipaila. Už stipendijos lėšas taupiai gyvenusiam kovotojui pavykdavo ne tik išgyventi, tačiau su klubu pakeliauti po pasaulį, kur Henrikas dalyvaudavo mėgėjų turnyruose.
Sporto dėka susiklostė ir asmeninis gyvenimas
Henrikas pasakojo, kad būtent Andriui ir ypač Edgarui, jis yra dėkingas ne tik už tai, kaip pasisuko jo karjera, bet ir asmeninis gyvenimas, nes būtent sporto dėka H. Vikšraitis sutiko savo dabartinę žmoną.
„Su Akvile susipažinome po turnyro Tauragėje, vakarėlyje. Šiuo metu esame jau 4 metus susituokę, turime 3,5 metų dukrytę Emilę. Esu laimingas tada, kai yra laiminga mano šeima“, – prisipažino kovotojas.
Anot pašnekovo, būtent Akvilė vis drąsino jį stengtis patekti tarp geriausių. Per tą laiką H. Vikšraitis dalyvavo daugybėje įvairių tiek mėgėjų, tiek profesionalų organizacijų rengiamų turnyrų, yra tapęs Baltijos šalių, Lenkijos čempionu. Tačiau, pasak Henriko, jo svarbiausia kova įvyko šių metų kovo 17-ąją, kai 16 kg numetusiam vyrui pavyko laimėti kasmet „Siemens“ arenoje vykstančio bušido turnyro KOK čempiono taurę.
Stengsis išlikti čempionu
Šį šeštadienį, rugsėjo 21-osios vakarą, H. Vikšraitis ir vėl kovos, stengdamasis apginti čempiono vardą.
„Žinoma, visomis išgalėmis stengsiuosi išlaikyti čempiono vardą. Spalio viduryje laukia Europos kikbokso čempionatas Bosnijoje ir Hercogovinoje, o lapkritį – dar viena kova dėl diržo, žinoma, jei iš manęs jo neatims šeštadienį“, – juokėsi sportininkas.
Henriko svajonėse – susikauti su stipriausiais pasaulio kovotojais, o taip pat pasisemti treniravimo patirties, mat H. Vikšraitis šiuo metu dirba treneriu jau minėtame kovos menų klube „Sparta fight gym“.
„Taip pat norėčiau palaikyti gerą fizinę formą ir savijautą bei vis dar išlikti kovotojų iki 71 svorio kategorijoje. Ši kategorija aktyvi, reikalaujanti technikų išmanymo, stebima, joje dalyvauja daug senų kovotojų. Na o kaip bus ateityje, parodys laikas“, – pridūrė vyras.
Tekstas: Karina Sėrikova
Nuotraukos: iš asmeninio archyvo, Sportland
Įspūdingi triukai gatvėje