„Sportland“ kampanijos „Mano sportas“ ir „Nike“ prekės ženklo ambasadorė Airinė Palšytė išgyvena sudėtingą karjeros etapą, kuomet vietoj ambicijų įgyvendinimo dažniau tenka rūpintis sveikata. Nepaisant to, sportas jai lieka didžiule aistra, suteikiančia gyvenimui daugybę spalvų.
Šių metų sezonas A. Palšytei baigėsi su Tokijo olimpinėmis žaidynėmis. Kalbėdama apie įprastus metus, sportininkė atskleidė, kad po sezono ji labiausiai laukia atostoginių kelionių.
„Po paskutinių sezono varžybų jausmas būna tikrai geras, nes žinau, kad bent trumpam galėsiu pamiršti sunkų darbą, režimą, įtemptą varžybų grafiką ir bent kurį laiką galėsiu skirti poilsiui, papildomų reikalų tvarkymuisi bei kelionėms. Dažniausiai sezonui jau artėjant į pabaigą prasideda mintys apie galimas atostogų lokacijas, šiek tiek pasiplanuojame skrydžius, dairomės lankytinų vietų, viešbučių ir pan., tad oficialiai atėjus atostogų metui, belieka džiaugtis susikurtais planais ir laisvesniu kasdieniu grafiku“, – kalbėjo A. Palšytė.
Lengvaatlečiai įprastai per metus turi du sezonus – žiemos ir vasaros. Ruduo ir pavasaris paprastai yra skiriami pasirengimui. Teoriškai trumpas atostogas sportininkai turi ir po žiemos sezono, bet A. Palšytė neabejoja, kad daugumos lengvaatlečių laukiamiausios atostogos yra rudens pradžioje. Jos trunka 3-5 savaites.
„Šiais metais turėjau kiek daugiau neplanuotų atostogų, nes sezoną teko baigti neįprastai anksti, tačiau pirmąsias dvi savaites po grįžimo iš Japonijos laukė įvairios procedūros, tyrimai ir kiti su trauma susiję reikalai, o jau tik po to išvykome pailsėti į užsienį.
Taip jau yra, kad būnant profesionaliais sportininkais, vargiai sekasi visiškai pamiršti sportą ir dažnu atveju net atostogų metu veikiame kažką aktyvaus, tarkime, daugiau plaukiame baseine ar jūroje/vandenyne, žaidžiame raketėmis, išbandome naujas sporto rūšis, daug vaikštome, lankydami istorinius monumentus ar pan. Tai – kiek kitokia fizinė veikla, nei mums įprasta, tad ja dažniausiai neužsiimame pasirengimo periodu ar sezono metu, todėl atostogos – puikus laikas išbandyti kažką naujo, o kartu ir bent minimaliai palaikyti formą.
Žinoma, puikią sportinę formą atostogų metu palaikyti tikrai sunku, nes leidžiu sau nesilaikyti tokios griežtos dietos, o tai tikrai pasijaučia grįžus po visų atostogų (šypsosi). Tai – turbūt visų profesionalių sportininkų „guilty pleasure“. O prie piknaudžiavimo įvairiais maisto produktais, kurių neleidžiu sau sezono metu, kartu kiek atlaidžiau žiūriu ir į kitas gyvenimo sritis. Sugrįžtant į sportinį režimą, pirmosios savaitės nebūna labai griežtos ir stengiuosi tiesiog priminti kūnui, kad reikia sugrįžti į ankstesnes vėžes.“, – mintimis dalinosi šuolininkė į aukštį.
A. Palšytė pasakoja, kad po atostogų visuomet sunkiausia būna keltis kiek anksčiau ryte ir ruoštis treniruotei. Ji prisipažįsta, jog labiausiai būna gaila prarastos formos, nors daugeliui atrodo, kad sportininkams dėl to nėra problemų.
„Nesu ryto žmogus, keldamasi vis noriu vėlinti žadintuvą, tad ir ruoštis dažniausiai neskubu ir būna labai sunku, jei atsiranda įvairių ankstyvų reikalų mieste, kuomet turiu keltis ir skubėti. Vos per keletą savaičių be sporto forma krenta gana drastiškai. Dažnai po pirmųjų sunkesnių treniruočių labai skauda įvairias raumenų grupes, jautiesi tarsi būtum naujai pradėjęs sportuoti, nes sunkiau daryti pratimus, kuriuos sezono metu be didesnių sunkumų įveikiame, tad reikia kantrybės ir nesitikėti po pirmos grįžimo savaitės jau būti pasiruošus startuoti varžybose“, – kalbėjo A. Palšytė.
Nors pasirengimo periodas yra ilgas ir per jį reikia atlikti labai daug sunkaus ir dažnai „nematomo“ darbo, atsiranda motyvacija, kuri stumia į priekį.
„Dažnai stovyklose būna visai smagu, kai pradedi pastebėti, jog žingsnis po žingsnio artėji prie norimo tikslo, tampa vis lengviau ir lengviau daryti tam tikrus treniruočių elementus ir kad sportinė forma kyla. Keisčiausia visgi tai, kad net ir labai laukiant atostogų, jų metu retai kada pavyksta ilgą laiką tiesiog nieko neveikti. Matyt, ilgamečiai įpročiai sportuoti ir būti aktyviems visgi ima viršų ir jau po kelių valandų gulėjimo prie baseino skaitant knygą pradedame ieškoti kokios nors aktyvesnės veiklos, nes tiesiog sėdėti ir nieko neveikti tampa gana nuobodu“, – sakė lengvaatletė.
A. Palšytė sutinka, kad kelionės yra vienas iš geriausių profesionalaus sportininko gyvenimo elementų. Ji mėgsta keliauti, aplankyti naujas šalis, susipažinti su vietine kultūra, pamatyti žymius istorinius moumentus ir taip praplėsti savo akiratį.
„Dažnai keliaujant į Ispaniją ir jos salas, netgi nusprendžiau pradėti mokytis ispanų kalbos ir jau pastebiu, kaip tai praverčia vėl ir vėl sugrįžtant į ispanakalbes šalis, kuomet gali suprasti vietinius, restorane užsisakyti vietine kalba, nepasimesti, jei kas nors netikėtai kažko paklausia ar reikia susiorientuoti mieste, paprašyti pagalbos stadione ar kitur.
Visgi jei reikėtų išskirti šalį, į kurią visad mielai sugrįžtu, tai būtų Italija. Manau, kad ji turi viską, ko galima norėti tiek atostogų metu, tiek sportuojant, nes šalis kupina istorijos, skanaus maisto, gražios gamtos, turi priėjimą prie jūros, taip pat – kalnus ir ugnikalnius, tad daugelis Italijoje ras tai, ką labiausiai mėgsta. Taip pat viena iš mėgstamiausių salų mano „sąraše“ – Tenerifė. Nedidelė, kompaktiška sala, turinti tiek gražią gamtą, tiek skanų maistą, jaukius nedidelius miestelius, gražius parkus, nuostabų orą visais metų laikais ir daug sentimentalių vietų, tad ten visuomet labai gera sugrįžti. O jeigu reikėtų įvardinti vieną iš labiausiai įsiminusių atostogų lokacijų, tai būtų Seišėliai. Į juos vykome gana trumpų atostogų po 2019-ųjų žiemos sezono, bet buvo neapsakomai gražu ir tikrai nuostabiai praleidome ten laiką“, – prisiminė sportininkė.
A. Palšytė atskleidžia, kad nuo 2019 metų ją lydintis karjeros etapas yra sudėtingiausias karjeroje ir reikalauja didelės kantrybės. Vis tik motyvacijos šaltiniai jai leidžia nepasiduoti.
„Po 2019 m. patirtos sunkios čiurnos traumos sekė labai ilgas reabilitacinis periodas, kurį sujaukė pasaulinė pandemija, vėliau – operacija, atsistatymas po jos, labai sunkus sugrįžimas į varžybų ritmą, begalė pasikeitimų treniruočių sistemoje ir aplinkoje, o po to ir netikėta trauma jau būnant olimpinėse žaidynėse. Tokie etapai sunkūs ne tik fiziškai, bet ir morališkai, tačiau stengiuosi neprarasti motyvacijos, atlikti tinkamą analizę, pasidaryti tam tikras išvadas ir judėti toliau. Tokiais momentais labai padeda artimųjų žmonių bei rėmėjų palaikymas ir darbas su tinkamais specialistais (tiek reabilituojantis fiziškai, tiek dirbant psichologinio pasiruošimo prasme)“, – pabrėžė A. Palšytė.
Tekstas: Dominyko Genevičiaus
Nuotraukos: Sportland
Irkluotojas M. Griškonis: „Žmogus yra toks sutvėrimas, kuris greit prisitaiko prie visko“