Atšalus orams žiemos sporto mėgėjai nekantriai ima laukti, kada žemę padengs sniego paklotė. O sulaukę skuba traukti slides ir išbandyti pirmąjį sniegą. Kadangi Lietuvos reljefas kalnais nedžiugina, daugelis renkasi lygumų slidinėjimą.
Slidinėti galima dviem stiliais – laisvuoju ir klasikiniu.
„Laisvasis stilius yra greitesnis, o klasikinis artimesnis vaikščiojimui su slidėmis, nes kojos statomos tiesiai, juda paraleliai viena kitai. Laisvuoju stiliumi, kaip su pačiūžomis, spiriamasi į šonus“, – pasakojo ketverių žiemos olimpinių žaidynių dalyvis Ričardas Panavas.
Slidinėjimo treneriu dabar dirbantis buvęs sportininkas sako, kad renkantis stilių būtina atsižvelgti ir į trasą, ir į oro sąlygas. Jei trasa siaura, sniego daug ir jis nesumintas, geriau rinktis klasikinį stilių. Jei trasa suminta ir gana plati – galima šliuožti ir laisvuoju.
„Skiriasi ir šių stilių inventorius: slidės, lazdos, tepimo būdai, net batai“, – pasakojo R.Panavas.
Jam pritarė „Sportland“ inventoriaus vadybininkas Rapolas Žinevičius. Klasikinio slidinėjimo stiliaus slidės apytiksliai turėtų iškilti 20 cm virš žmogaus galvos.
„Tiesa, reikia pabrėžti, kad ūgis turėtų būti antrinis kriterijus. Svarbiausia – svoris. Jis turi būti nei per didelis, nei per mažas, kad atsispiriant užtektų jėgos prispausti slidę, o slystant ta vieta neturėtų būti prispausta“, – sakė specialistas.
Tuo tarpu laisvojo šliuožimo stiliaus slidės turėtų būti žemesnės, siekti smakrą arba nosį, atsižvelgiant į slidininko patirtį.
Pagrindinis skirtumas tarp klasikinių ir laisvojo stiliaus slidžių matomas plika akimi – slidžių priekis. Laisvojo stiliaus slidžių priekis tik šiek tiek užlenktas, o šliuožiant klasikiniu stiliumi slidės nuolat kilnojasi, todėl jų priekis yra labiau riestas.
Klasikinio stiliaus slidės yra aukštesnės, laisvojo žemesnės, o lazdos – atvirkščiai. Klasikinio stiliaus lazdos siekia pažastį, tuo tarpu laisvojo stiliaus siekia smakro ar akių zoną.
„Atsispiriant slidės statomos plačiau, tad ir lazdų reikia ilgesnių, kad pasiektų tinkamą ir geram atsispyrimui reikiamą tašką“, – paaiškino R.Žinevičius.
Jeigu kalbėsime apie lygumų slidinėjimą, čia itin svarbi detalė slidžių paruošimas.
„Vaško pasirinkimo amplitudė labai plati. Tačiau tiek mėgėjai, tiek pažengę slidininkai dažniausia turi kelių tipų vaško. Vieni būna skirti neigiamai oro temperatūrai, o kiti – teigiamai. Itin populiarus ir universalus vaškas, apimantis plačią temperatūros amplitudę.
Dabar labai populiarios ir specialios skystos medžiagos, kurių principas panašus į batų tepalo. Reikia palaukti, kol įsigeria, ir tinkamai įtrinti slidę, kad puikus slydimo efektas išliktų ilgiau. Dabar šias naujas priemones treniruočių metu naudoja net ir profesionalai“, – sakė „Sportland“ specialistas.
Kaip ir slydimą užtikrinantis vaškas, ruošiant slides labai svarbūs atsispyrimo momentą gerinantys tepalai. Suglaudus slides apačiomis per vidurį jos nesiliečia, yra išsilenkusios. Atsispyrimo tepalas naudojamas toje vietoje, virš kurios dedami apkaustai ir tvirtinama koja (apytiksliai 60–70 cm slidės priekio nuo kulno link).
Reikia ir skirtingų batų
Kadangi šliuožiant šiais stiliais skiriasi atsispyrimo jėgos apkrovos, skirtingam stiliui reikalingos specialios batų sutvirtinimo konstrukcijos. Klasikinio stiliaus batai būna lengvesni ir minkštesni, nereikalaujantys papildomo sutvirtinimo. Dažniausia jie būna žemesnio profilio. O laisvojo stiliaus batų aulas yra aukštesnio profilio, kad labiau sutvirtintų pėdą ir čiurną.
„Reikia, kad šliuožiant laisvuoju stiliumi čiurna būtų sutvirtinta, o batas neplaukiotų. Tai svarbu, nes šliuožiant laisvuoju stiliumi atsiranda papildomų šoninių judesių, kurie reikalauja sutvirtinimo, jog kuo efektyviau būtų perteiktas atsispyrimo momentas slidei“, – dėstė R.Žinevičius.
Slidžių pasirinkimo pagrindai
Tekstas: Lina Motužytė
Nuotraukos: Vygintas Skaraitis, Artūras Gimžauskas
Floridos taurė ir turkų desantas „Premier“ lygoje