Druskininkietis Justinas Balčius prisipažįsta, kad žiemą visus savaitgalius praleidžia žvejodamas, – jei ne varžybose, tai treniruotėse. Dvidešimt septynerių vyras tikina: jei būtų laiko, žuvautų kasdien – juk tuomet atsiranda daugiau galimybių pagauti savo gyvenimo žuvį.
Ant Nemuno kranto – nuo vaikystės
Justinas pasakojo, kad polinkis į žvejybą, ko gero, buvo užprogramuotas dar vaikystėje, mat jau tada iš plastilino buvo nusilipdęs žuvų ir gaudydavo jas vonioje. Žvejyba J. Balčius ypač susidomėjo dešimties, kai gimtadienio proga gavo meškerę.
„Matyt, iš tėvo perėmiau, nes nuo mažens mane kartu su savo broliu veždavosi į žvejybą. Gal dėl to, kad gyvenome 200 metrų nuo Nemuno, nori nenori į žvejus prisižiūrėdavai. O ir senelis prie upės nusivesdavo, nors pats nežvejojo. Dabar aš dažniau už tėtį žvejoju, būna, jis nueina tik tada, kai man gerai pasiseka“, – juokavo vyras.
J. Balčius dirba gaisrinės saugos projektų vadovu įmonėje Vilniuje, bet žvejyba jam – kaip antras darbas.
„Iki Naujų metų žvejoju sau, dėl malonumo, išeina kaip ir treniruotės prieš varžybų maratoną. O po sausio 1 dienos prasideda varžybos“, – patirtimi dalijosi pašnekovas.
Svarbiausias įvykis – poledinės žūklės čempionatas
Varžybose Justinas dalyvauja nuo 16 metų.
„Vieną kartą papasakojo, ką daryti, kitą dieną nuvažiavome į varžybas, laimėjome trečią vietą ir taip „užkibau“. Nors laikėsi 19 laipsnių šaltis, įspūdžiai buvo neišdildomi…“ – šypsojosi J. Balčius.
Justinas sakė, kad varžybų būna tikrai daug – visur neįmanoma spėti, tačiau pagrindinis ir svarbiausias – Lietuvos poledinės žūklės čempionatas.
„Čia, kaip ir Lietuvos krepšinio lygoje, – klubai varžosi tarpusavyje. Mūsų klubas „Druskonis“ 2012 metais tapo čempionato nugalėtoju. Pagal galimybes čempionatą sudaro trys etapai. Sakau „pagal galimybes“, nes sąlygos gali būti netinkamos, pavyzdžiui, neplanuotai nutirpsta ledas arba per vėlai užšąla. Reikalaujama, kad ledo storis būtų saugus – bent 10 centimetrų. Kiekvieną etapą organizuoja vis kitas klubas skirtinguose ežeruose. Paprastai čempionate jų dalyvauja apie dešimt iš visos šalies. Tačiau kai kurie klubai turi po dvi tris komandas. Komandą sudaro keturi žmonės. Kiekvienam komandos nariui skiriamas tam tikras sektorius, vienam žmogui – mažiausiai 400 kvadratinių metrų. Kiekvienas turime laimėti savo sektoriuje. Sumuojama pagal pagautų žuvų svorį. Jei kimba didelės, gali būti ir septyni kilogramai, jei mažos – ir 200 gramų. Pagal čempionato reitingus atrinkti šeši geriausi žvejai keliauja į pasaulio čempionatą“, – pasakojo druskininkietis.
Pasaulio čempionate dalyvauja maždaug dešimties šalių atstovai. Geriausiai, žinoma, sekasi tų kraštų, kur vyrauja šalti orai, žvejams, nors ir Lietuvos rinktinės pasiekimai gana geri.
2016 metais čempionate Ukrainoje lietuviai tapo vicečempionais. 2018 metais čempionatą tikimasi surengti Lietuvoje.
Tinkama meškerė žvejyboje – kaip automobilis lenktynėse
Anot žvejo, varžybos trunka dvi dienas po tris valandas. Tačiau kai kurie žvejai atvyksta diena anksčiau – penktadienį, kad priprastų prie aplinkos, pasitreniruotų.
J. Balčiaus nuomone, varžybų rezultatams įtaką daro keturi veiksniai – technika, įrankiai, taktika ir patirtis.
„Žvejyboje įrankiai ne mažiau svarbūs nei automobiliai lenktynėse. Gali rinktis paprastą, bet važiuodamas su specialiai paruoštu varžyboms turėsi pranašumą. Taip ir žvejyboje. Meškerė – tinka tik balalaika – lengvesnė, su minkštesniu koteliu, subalansuota taip, kad valas nestrigtų, korpusas padengtas dažais, prie kurių nelimpa sniegas, atspari smūgiams… Anksčiau standartines meškeres tiuninguodavom, tačiau, laimei, jau pora metų tokių meškerių galima nusipirkti žūklės prekių parduotuvėse“, – juokėsi Justinas.
Komplekte – iki 30-ies meškerių
Dar vienas svarbus įrankis – vadinamasis sargelis. Jis turi būti gerai subalansuotas kiekvienai avižėlei, tokių jokioje parduotuvėje neįsigysi.
„Sargelius paprastai daro žvejai sportininkai. Aš taip pat darau. Na, o avižėles perkame, tačiau iš žvejų, kurie jų parsiveža iš pasaulio čempionatų. Sportinių avižėlių žūklės parduotuvėse irgi nenusipirksi. Svarbiausia – avižėlės svoris. Mėgėjiška gaminama iš volframo dulkių ar kitų neaiškių lydinių, o sportinė – iš tikro volframo, todėl sveria daugiau. Žinoma, ir kainuoja brangiau. Svarbu, kad avižėlė būtų su kembriku (guminiu vamzdeliu), kuris neleidžia nupjauti valo į avižėlės kraštus. Dar labai svarbus kabliukas. Nuo tinkamai parinkto priklauso pakirtimų procentas – kiek kimba ir kiek pakerti. Valas varžybose naudojamas nuo 0,05 iki 0,08 milimetro. Na, o avižėlės… Jų spalva neturi didelės įtakos. Baltai žuviai (karšiams, kuojoms, plakiams) tinka baltos, ešeriams – auksinės. Dar vienas įrankis – ledo grąžtas. Svarbu, kad jo peiliai būtų aštrūs“, – vardijo J. Balčius.
Varžyboms žvejai ruošiasi atsakingai. Anot Justino, visą vakarą prieš tai tenka derinti skirtingo storio valo ir skirtingo dydžio avižėlių kombinacijas:
„Paprastai dėžėje turime 10–20, kartais ir 30 skirtingų meškerėlių, tarp jų tokių pat atsarginių – kokios trys… Geriausiai meškeres atsirenki per treniruotes. Susipažįsti su ežeru, matai, kokios žuvys kimba, kaip jas suvilioti. Tada turi didesnį pranašumą prieš kitus“, – čempionato užkulisius atskleidė žvejys.
Siūlo stebėti kitus žvejus
„Kalbant apie techniką, žinoma, svarbiausia – kuo greičiau, kuo tiksliau. Kiekviena sekundė svarbi. Jei aš po ledą vaikščiosiu, o kiti bėgios, prarasiu laiko. Jei išsirinksiu meškerę su storu valu ir lengva avižėle, ši skęs lėčiau ir vėl prarasiu laiko. Žuvies ištraukimas, atkabinimas, įmetimas į maišą – viskas turi būti suderinta. Būna, kad pagauni tris keturias per minutę ir tempą stengiesi išlaikyti iki pabaigos. Tačiau to gali išmokti tik dalyvaudamas varžybose. Čia jau kalbame apie praktiką“, – šypsojosi pašnekovas.
Taktiką gana sunku apibūdinti, tiesiog svarbu matyti ir surinkti kuo daugiau informacijos, kas vyksta aplink.
„Pavyzdžiui, man gerai sekasi pagauti – traukiu vieną žuvį po kitos, o kiti traukia lėčiau, bet didesnes žuvis, todėl reikia keisti taktiką. Įprotis stebėti kitus ir laiku persiorientuoti, pakeisti vietą padeda ir paprastoje žvejyboje“, – patarimus dalijo profesionalas.
Justino nuomone, svarbus ir trenerio indėlis. Jie vaikšto aplink sektorių, stebi, kaip sekasi priešininkams, ir perduoda informaciją. J. Balčiaus treneris – druskininkietis žvejys Juozas Paulėkas, komandos nariai ir draugai: Augustas Šimukonis, Aivaras Dudzinskas, Irmantas Ivoška.
Paklaustas, kas jam yra žvejyba, Justinas atsako, kad viskas, ko tikisi iš atsipalaidavimo: ir ramybė, ir gamta, ir šiek tiek azarto… Jis vis dar laukia, kada teks susikauti su savo gyvenimo žuvimi, tikisi, kad tai bus didžiulė, maždaug 20 kilogramų, lašiša. Nei žvynų, nei uodegos!
Reportažas apie 2014 metų pasaulio poledinės žūklės čempionatą
Tekstas – Karinos Sėrikovos
Nuotraukos – Vyginto Skaraičio ir asmeninio archyvo
Žiemos maudynių atmintinė