Žirginis sportas turi daug skirtingų disciplinų, o viena iš jų – dailusis jojimas. Ši sporto šaka Lietuvoje ilgą laiką buvo maža žinoma arba menkai praktikuojama. Dabar ji kasmet populiarėja, o sportininkai vis labiau garsina šalį tarptautiniame lygmenyje.
Ryškiausios Lietuvos dailiojo jojimo atstovės – Sandra Sysojeva ir Justina Vanagaitė. Pastaroji pernai debiutavo Europos čempionate, o šiemet – planetos pirmenybėse.
„Sportlandmagazine.lt“ pakalbino J. Vanagaitę apie jos meilę žirgams bei šio sporto kainą.
Kaip susidomėjote žirginiu sportu ir būtent dailiuoju jojimu?
Pradėjau joti savo malonumui kai man buvo 12 metų. Jodavau tik savaitgaliais. Visgi tą dariau tuo metu viename stipriausių žirgynų Lietuvoje – „Mustange“, o trenerė Svetlana Snarskienė pasiūlė pabandyti dailųjį jojimą. Po metų sudalyvavau pirmosiose savo varžybose. Nors tą dariau dėl smagumo, taip po truputį „užsikabinau“. Pradėjau kasdien važinėti į treniruotes. Žirgynas buvo gana toli, bet, jeigu reikėdavo, tai eidavome pėsčiomis 5 km nuo stotelės. Noras sportuoti buvo didelis.
Vėliau išbandžiau ir kitas disciplinas. Konkūrų varžybose esu šokusi per kliūtis iki 130 cm. Bandžiau ir trikovę, bet tiesiog ten man buvo daugiau baimės nei noro užsiimti šiomis rungtimis. Žinoma, pats jojimas jau yra rizikingas, bet konkūruose reikia ypatingos drąsos. Išjodinėjimas visą laiką buvo mano pagrindas ir nusprendžiau prie jo likti.
Koks buvo kelias link pasaulio čempionato?
Praėjusiais metais su jaunu – vos aštuonerių metų – žirgu Nabab įvykdžiau kvalifikaciją į Europos čempionatą. Toks sezonas tarptautinėje arenoje buvo didelis žingsnis visai Lietuvai, nes dailiajame jojime Lietuva Europos čempionate dalyvavo pirmą sykį. Debiutas nebuvo stiprus, bet tai tik pati pradžia. Šiemet žirgas jau buvo metais vyresnis, turėjau daug daugiau varžybinės, ypač tarptautinės, patirties. Yra didelis skirtumas tarp vietinių ir tarptautinių varžybų. Užsienyje yra psichologiškai sudėtinga tiek raiteliui, tiek žirgui. Kvalifikaciją pasaulio čempionatui įvykdžiau dar pernai.
Rezultatas pasaulio čempionate buvo tikrai geras. Jeigu mano rekordas buvo 70,5 proc., tai pasaulio čempionato pavyko pasiekti beveik 70 proc. rezultatą. Tai yra labai stiprus rezultatas, kuris leido aplenkti daugiau nei pusę dalyvių.
Ko reikia, kad lietuvių lygis toliau augtų? Kiek šiame sporte galima pasiekti turint tik žmogiškus resursus?
Lietuvių lygis kasmet auga, jojame vis geriau. Situacija mūsų šalyje yra gerėjanti ir, manau, toliau judėsime į priekį. Faktas, kad ant karvės tu nepajosi, kad ir koks geras raitelis bebūtum. Reikia turėti gerą žirgą – partnerį, o jį atrasti yra labai sudėtinga, ypač jei kalbame apie aukščiausią lygį. Atrasti „Grand Prix“ lygio žirgą, su kuriuo būtų galima startuoti tarptautinėse arenose, yra labai sudėtinga ir kainuoja didžiulius pinigus.
Pavyzdžiui, savo pagrindinį Nabab žirgą pavyko atrasti iš 500-1000 žirgų. Apie kainą net nėra ką kalbėti. Viskas susiveda į pinigus. Norint gerai joti, reikia būti geru raiteliu, turėti gerą žirgą bei gerą trenerį. Geras žirgas, ne iš elitinių, bet iš tų, su kuriais per porą metų galima pasiekti „Grand Prix“ lygį, kainuos mažiausiai 100 tūkst. eurų. O kur dar jo išlaikymas bei kelionės į varžybas. Be pinigų čia nieko rimto nenuveiksi.
Jau dešimt metų dirbate ir trenere. Kas sunkiausia ugdant kitus raitelius?
Per 10 metų esu nemažai čempionų „iškepusi“. Šiame darbe reikia labai daug kantrybės. Čia treniruoji ne asmenį, o duetą. Treniruojant tik žmogų, tu iškart matai ir supranti – jis padarė ko prašei arba nepadarė. Šiuo atveju, žmogus gali įvykdyti kas prašomą, bet žirgas gali sureaguoti kitaip. Treniruojant duetą, reikia suprasti, kad žirgas yra kaip asmenybė, kuri kiekvieną sykį gali būti skirtinga. Net ir toje pačioje treniruotėje gyvūnas gali skirtingai reaguoti į nurodymus. Treniravimo esmė yra suprasti, pamatyti ir žinoti, ką pasakyti raiteliui.
Kodėl rekomenduotumėte žmonėms išbandyti dailųjį jojimą?
Siūlyčiau iškart nesikoncentruoti konkrečiai jojimo rungčiai. Pagrindai visur yra tie patys. Negali šokti per kliūtis nemokėdamas joti. Jojimas yra ypatingas tuo, kad tu bendrauji su gyvūnu. Aš pati, asmeniškai, niekur taip gerai nesijaučiu kaip žirgyne. Tas bendravimas su gyvūnu yra tarsi terapija. Žirgas yra kaip draugas, su kuriuo leidi laiką.
Taip pat jojant yra stiprėjama fiziškai. Visada dirba tam tikros raumenų grupės. Ypatingai šiuolaikiniame pasaulyje, kai dažniausiai esame užsidarę ofisuose, namuose arba „paskendę“ mieste, žirgynas yra tarsi buvimas gamtoje. Tai leidžia ištrūkti iš įprastos rutinos.
Vaikus jojimas labai moko atsakomybės, nes čia nėra tik pramoga. Vaikas turi žinoti, ką reikia padaryti. Jojimas yra toks dalykas, kuris arba visiškai „nelimpa“, arba „užkabina“ visam gyvenimui. Jeigu žmogus pradeda joti, tai jis tampa „ligoniu“. Tada jis nebegali sustoti – norisi vis daugiau ir daugiau.
Tekstas: Dominyko Genevičiaus
Naujasis vyrų teniso rinktinės vedlys: „Lietuva – ateities komanda“